(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2018 Sausio 20 D. Šeštadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Nuomonės
G. Mažeikis: „Kritinis mąstymas neatsiejamas nuo humanitarinio išsilavinimo“

Kristina KAVALIAUSKAITĖ

Jau seniausiai suprasta, kad abejojantis ir galintis įžvelgti potekstes žmogus yra pavojingas rėžimui. „Kas mus atvedė į sąjūdį? Žmonės, kurie turėjo humanitarinį išsilavinimą, kurie gebėjo interpretuoti tekstus. O skirtingai interpretuoti tekstus tuo metu reiškė nebepaklusti Kremliaus propagandai“, – sako  filosofijos profesorius ir kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis. Su juo pokalbis apie gebėjimą atsirinkti informaciją, lietuvių santykius su kaimynais ir tai, kas mes esame.

„Nuo nemėgimo iki populiarumo yra labai netoli. Tas, kuris šiandien keikiamas visų, šiuo atveju Putinas, Lietuvoje vieną akimirką gali tapti pačiu populiariausiu, nes tai tik skirtumas tarp pliuso ir minuso“, – sako G. Mažeikis.
– Šiandien vienas iš didžiausių žmonijos iššūkių – nepaskęsti informacijos sraute ir išmokti jame išgyventi. Kartu mus atakuoja ir komercinė bei politinė propaganda. Kaip sugebėti išgryninti, atsiskirti informaciją, ją išfiltruoti iš informacinio propagandinio triukšmo?

– Nereikėtų kaltinti vien tik priešiškų jėgų finansuojamos propagandos. Dar yra vartotojų inercija – kada auditorija arba masės nori matyti tam tikrus vaizdus ir kalbėti tam tikromis temomis. Jei ši inercija nėra patenkinama, žmonės persijungia į kitus kanalus, kurie tai duoda. Žiniasklaidos kanalai, žinodami šią vartotojų inerciją, nedrįsta nusisukti nuo tam tikrų schemų.

Lietuvoje nuolatos rašoma apie Vladimirą Putiną. Tad patys lietuvių žiniasklaidos malūnai jam sukuria populiarumą. Ir nesvarbu, su minuso ar su pliuso ženklu tas populiarumas. Net ir neigiamas straipsnis apie kurį nors lyderį, pastarajam sukuria papildomą populiarumo kapitalą. Buvau pasiūlęs – sutikime Kalėdas be Putino žiniasklaidoje. Visi sako, kad idėja gera, kad supranta, jog taip suteiktume jam patį didžiausią smūgį, tačiau... Niekas neišdrįso, nes jeigu vienas neparašys, parašys kitas žiniasklaidos kanalas ir visi skaitys tik jį. Todėl norint, kad tokios akcijos pavyktų, reikalingas visų rinkos žaidėjų korporatyvus susitarimas, kurį Lietuvos įstatymai draudžia. Nors tai būtų ne tiek korporatyvus, kiek pilietinis susitarimas. Tad Lietuvoje propaganda veikia kartu su inercija. Todėl net jei Kremlius nevykdytų Lietuvoje savo propagandos, mūsų žiniasklaida pati V. Putiną dar kurį laiką eksploatuotų vien dėl auditorijos inercijos. Tai rodo, kaip mūsų visuomenė yra paveikta propagandos. Jei visuomenė nėra paveikta tam tikros inercijos, tai ji mielai gali neskaityti tam tikra tema rašančių laikraščių.

Pavyzdžiui, kai vyko didžiausi mūšiai Donbase, tyrinėjau, ką rašė „The Guardian“, ką transliuoja BBC. Tuo metu Maskvos propaganda kiekvieną dieną pasakojo, kokie baisūs ukrainiečiai ir kokie fašistai lietuviai, kurie važiuoja jiems padėti. Tuo tarpu, mano nuostabai, Vakarų žiniasklaidoje nebuvo V. Putino, nebuvo Kremliaus, nebuvo nieko apie vykstantį karą. Tada nesupratau, kodėl jie nutyli šitą temą. Kai to paklausiau Vakarų žurnalistų, sulaukiau dvejopo atsakymo. Pasak jų, viena vertus, Vakarų auditorija neturėjo paklausos šiai istorijai, ji mažai juos jaudino ir tokie straipsniai nebuvo skaitomi, kita vertus, nėra jokios inercijos, kuri skatintų vieną ar kitą temą nuolatos eskaluoti.

Deja, tiek žiniasklaida, tiek politikai dažniausiai nesuvokia, kad galima formuoti viešąsias ir politines temas, nepriklausomas nuo Kremliaus. 2004-aisiais Valdas Adamkus skrido į pirmąjį Maidaną, vadinamąją Oranžinę revoliuciją, palaikyti tuometinio Ukrainos prezidento, kad neįvyktų Rusijos invazija. Tuo metu Lietuva sugebėjo formuoti savo, Rytų partnerystės, temą. 2013 m. Viktoras Janukovočius buvo kviečiams atvažiuoti į Vilniaus konferenciją. Lietuviai vėl sugebėjo suformuoti savo tarptautinę temą, kurią spausdino žymiausi pasaulio leidiniai. Tada nereikėjo Kremliaus, Vilnius buvo centras. Tačiau  tokių įvykių, kada mūsų politikai, prezidentūra ar žiniasklaida sugebėtų formuoti temas, apie kurias diskutuotų pasaulyje, kurios turėtų reikšmę, yra labai nedaug.

Esame  svetimų temų gaudytojai ir daugiausia jų mums siunčia Kremlius. Nuo to galima pabėgti, tereikia kitokio požiūrio. Pavyzdžiui, kai mes nusiunčiame savo žurnalistus, kad ir į Donbasą, tada mes patys galime parašyti savo tekstą. Bet tai kainuoja.

– Gal mes vis dar neišsiugdėme kritinio mąstymo, neišmokome tikrinti informacijos, nes manome, kad ji visur vienoda, kaip sovietiniais laikais, kai buvo tik viena tiesa?

– Tai, sakyčiau, yra antroji problema, po inercijos. Įprotis naudotis vienu šaltiniu ypač gajus Rusijos auditorijoje. Deja, ir Lietuvoje.

Rusijoje – tai Kremlius, pas mus – sanglauda tarp Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros. Aišku, kažkiek demokratiškiau, tačiau principas išlieka tas pats.

O kritiškas mąstymas prasideda pirmiausia tada, kai yra keli šaltiniai. Cenzūravimas, kuris šiuo metu pasitelkiamas Lietuvoje, nėra geras dalykas. Vietoje to, kad būtų pateikiami ir kiti šaltiniai, mokoma jų ieškoti, užsiimame netinkamų šaltinių pašalinimu.

Aišku, kai nėra daug šaltinių ir nėra pakankamai išplėtotas kritinis mąstymas, kai kuriuos, ypač agresyvius Rusijos žiniasklaidos kanalus, galima varžyti, tačiau tai nėra sprendimas. Sprendimas – gebėjimas turėti skirtingus šaltinius, alternatyvias diskusijas, skirtingas nuomones, nuolatinę diskusiją, nesutarimą tam tikrais klausimais. Būtent tai neleistų formuotis stiprioms inercijoms.

Jei norime kovoti su propaganda, reikalingos kitos temos – ne tik Rusija, kiti vaizduojami žmonės, ne tik Putinas ir kiti alternatyvūs šaltiniai. Aišku, reikalingas ir visuomenės kritinis mąstymas, tačiau jis negreitai ir ne iš karto atsiranda.

– Tačiau šiandien sakoma, kad jaunimas dažnai nesugeba net teksto suvokti, tai kaip ugdyti kritinį mąstymą? Ir ne tik jaunimas. Parėjęs po darbo namo, dažnas jau nebenori mąstyti, nori tiesiog atsipalaiduoti ir leisti, kad jam „plautų smegenis“ televizija, internetas. Kaip priversti žmogų atsibusti, mąstyti, abejoti?

– Kritinis mąstymas yra neatsiejamas nuo bendro humanitarinio išsilavinimo. Tai prasideda nuo paprastų dalykų – nuo mokėjimo skaityti pasakėčias, įžvelgti alegorijas, gebėjimo interpretuoti skirtingai vieną ir tą patį kūrinį, supratimo, kas yra metaforos ir kodėl tiesioginiai įvardijimai bei vardai gali būti pavojingi. Visa tai – humanitarinė kultūra. Tačiau Lietuvoje pastaruosius kelerius metus humanitarinė kultūra yra tik žeminama. Sakoma, kad jai reikia skirti mažiau pinigų, nes ji nėra modernizacijos šaltinis, o mums reikia daugiau technologijų, daugiau kompiuterių specialistų. Tai yra tų žmonių, kurie tiki vardais, nes jų kultūra remiasi tvirta daikto ar reiškinio ir žodžio sąsaja. Technologas žino žodžius, jam yra vardas – yra reiškinys. Gamtos, tiksliųjų mokslų sferoje ar ten, kur žmonės dirba su instrumentais, su darbo priemonėmis, labai tvirtai susiejamas daiktas su žodžiais. Ten manoma, kad žodis žymi daiktą, o žodis, kuris nežymi daikto, yra melas.

Tačiau humanitariniame pasaulyje yra menai, yra vertybės, yra mūsų politiniai idealai, religiniai pasakojimai, kurie nesiremia faktais ir kurie nekyla iš tiesioginio daikto įvardinimo.

Tam, kad suprastume menus, kad suprastume vertybes, suvoktume politinius ar kitus idealus, reikalingas humanitarinis išsilavinimas. Humanistikos menkinimas paverčia pačius lietuvius mažiau kritiškais ir atitinkamai nesugebančius atsispirti propagandai.

– Tai sugebėjimas interpretuoti leidžia nepasiduoti inercijai ir mokėti atskirti, kas yra kas, o humanitarine kultūra prisotinta šalis neprisitaikys prie jokio rėžimo?

– Ne veltui ji buvo ribojama. Humanitarinė kultūra stalinizmo laikais beveik nesivystė, nes buvo labai griežtos interpretacijos ribos, tiksliai aprašoma, kad tik taip, o ne kitaip yra interpretuojamas vienas ar kitas kūrinys. Be to, buvo reikalaujama kurti tik realizmą. Po to, Chruščiovo atšilimo laikais, pradeda formuotis šiokie tokie nepriklausomų humanitarinių mokslų pagrindai. Jie ilgainiui ir subrandino tą kartą, kuri atvedė lietuvius į sąjūdį. Jeigu pasižiūrėsite, kas buvo tie pagrindiniai signatarai ar sąjūdžio didieji aktyvistai, tai jie bus menotyrininkai, filosofai, rašytojai ir poetai. Žmonės, kurie turėjo humanitarinį išsilavinimą, kurie gebėjo interpretuoti tekstus. O skirtingai interpretuoti tekstus tuo metu reiškė nebepaklusti Kremliaus propagandai.

Šiandien Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija akcentuoja kaip tik humanitarinių mokslų mažėjimą. Tokio mažėjimo rezultatą mes matome – atsparumo propagandai mažėjimą. Kuo mažiau bus gabių humanitarų, tuo žmonės bus labiau inertiški.

– Tačiau „sunkioji artilerija“ – filosofiniai interpretavimai ir aiškinimai – daugeliui žmonių yra per sudėtingi. Kokį visuomenės švietimo ir skatinimo mąstyti modelį reikėtų pasirinkti, kad jis veiktų, o ne būtų atmetamas kaip „čia ne man, tai per sudėtinga“?

– Modelių turėtų būti daug. Negalima pasitikėti nei vienu intelektualu, kuris pasiūlys vienintelį teisingą sprendimą. Lygiai taip pat ir manimi, nes aš irgi esu subjektyvus ir su savo meninėmis bei kultūrinėmis pažiūromis nesu visa aprėpiantis žmogus. Politikai ir filosofai vieni visko negali nuspręsti. Todėl šalia protingo politinio sąjūdžio visada būna ir meniniai sąjūdžiai. Prisiminkime, juk kai siekėme laisvės, buvo ir roko maršai. Buvo „Antis“, „Bix“...

Spontaniško meno įvairovės žmogų išlaisvina intuityviame lygmenyje, nes išlaisvinti reikia ne tik mūsų protus, bet ir širdis. Tuo tarpu filosofai kreipiasi daugiausia į protą.

Širdžių laisvė ateina tada, kai pasirodo tie meno kūriniai, kuriuos norime vartoti, kurie mus įkvepia.

Pavyzdžiui, Ukrainoje, kai vyko Donbaso mūšiai, paaiškėjo, kad nėra dainų ir muzikos, kurios kariai norėtų klausytis prieš mūšį. Sovietinė muzika netiko, po nepriklausomybės sukurta irgi, himno ar tam tikrų maldų negali klausyti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Tad atsirado didžiulis poreikis muzikinėms grupėms ir poetams, kurie galėtų įkvėpti, padrąsinti žmones kovoje.

Įvyko savotiškas kultūrinis sprogimas – sukurta begalė dainų. Ir šiuo atveju Ukraina yra šimteriopai pranašesnė už Rusiją, kuri naudojasi tik sovietiniu kultūriniu palikimu.

– Dažnos diskusijos objektas – kas mes esame ir kokia mūsų tapatybė? Rytai ar Vakarai? O gal tiltas?

– Mūsų tapatybės susideda iš atminties ir iš mūsų bendravimo. Tapatybę mes galime sau susigalvoti. Kaip kiekvienas beprotis, užsidaręs kambarėlyje, gali tapti kuo tik nori. Susigalvotos tapatybės yra klaidingos.

Tapatybė tampa tikra ir reikšminga tada, kai ji yra susikurta bendraujant su kitais. Kitaip tariant, lietuvio tapatybė kuriasi tada, kai jis bendrauja su lenkais, baltarusiais, prancūzais, britais, ukrainiečiais, tais pačiais rusais, Priklausomai nuo to, ką jis pasirenka, ką kalba. Paklausti, kas yra tavo tapatybė – tai tas pats, kaip paklausti apie žmones, su kurias tu bendrauji, apie knygas, kurias tu skaitai, apie filmus, kuriuos žiūri.  Ar lietuviai skaito Nobelio premijos laureatų knygas, ar rusišką verstą popsą? Ar žiūri meksikietiškus, rusiškus, turkiškus serialus, ar nepriklausomus Vidurio Rytų Europos filmus? Tai ir formuoja žmonių  bei šalies tapatybę. Ją taip pat formuoja ir mūsų žiniasklaida. Bet svarbiausias veiksnys – kaip mes, kaip tauta, bendraujame su kitomis tautomis.

– Bendravimas su kaimynais nėra mūsų stiprioji pusė. Kodėl nebeliko vienybės su Baltijos šalimis, lenkais? Kodėl nėra tolerancijos kitataučiams? Juk seniau Lietuva buvo atvira.

– Žmogus be veido, tai tas, kuris su kitais nebendrauja. Tauta be veido ta, kuri pykstasi ir neranda bendros kalbos su savo kaimynais. Veidą mes galime įgauti bendraudami ir sugebėdami kalbėtis su lenkais, latviai ir kitais. LDK istorijos pasisavinimas mums ilgam užkirto pokalbius su Baltarusija. Baltarusijos nacionalistai nesielgė protingiau nei lietuvių. Jų kvailumo mastas prilygsta mūsiškių. Jie lygiai taip pat pučiasi su savo istorija. Ir su jais sunku susikalbėti, nes turi labai griežtus įsitikinimus.

Tačiau ir ten yra nemažai kitaip mąstančių, kurie sugeba įvairiai kartu interpretuoti įvykius. Išgirdę vieni kitus, mes suprantame, kad Vytauto Didžiojo paveikslas geriausiai būtų nupieštas Pikaso maniera, nes nėra išlikusių tikrų vaizdų, kaip jis atrodė. O visi vaizdiniai, kurie mums peršami, skatina kitaip mąstančių nepakantą. Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir įtampa yra suformuoti tokių pat stereotipų pagrindu. Baisiausias iš jų – prisirišimas prie kelių raidžių rašymo, kuris yra beprasmiškas ir istoriškai nepateisinamas, nes anksčiau mes rašėme lygiai tokiomis pat kaip Lenkijoje raidėmis.

Be to, Lietuvoje labai stipri rusofobija. Žinoma, pavojus iš Raudonosios aikštės yra gana realus, tačiau Rusijoje yra daugybė žmonių, kurie yra kur kas labiau pasiaukoję atvirai visuomenei ir demokratijai, nei daugelis lietuvių. Yra politinių kalinių, kurie kali dešimtmečiais, nes kovojo už savo ir kitų žmonių teises. Ir aš jais be galo didžiuojuosi. Užsidarymas nuo šitų žmonių – tai savo tamsybės įrodymas.

Na, o dėl Latvijos ir Estijos, tai čia yra ir pavydo, ir egoizmo. Ir tai nepadeda kurti bendrų tapatybių, nepadeda ieškoti bendrų sprendimų. Reikėtų nepamiršti, kad kuo toliau nuo Lietuvos, tuo mažiau viena Lietuva kam nors įdomi. Esame įdomūs tik kaip Baltijos šalys.






Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti