Veidai
spausdinti
Kovotojai - ramūs žmonės

Oksana LAURUTYTĖ

Prieš dvylika metų rimtą traumą patyrusio Egidijaus Daknio medikai nenudžiugino: aktyvų sportą jam teks pamiršti. Egidijus nepamiršo, priešingai - užsispyrė ir įrodė, kad sportas ne tik žeidžia, bet ir gydo.

 Priekinis smūgis koja.

Pats sau susikūręs pratimų sistemą, išvengė operacijos, pasveiko ir pasiekė tiek, jog jam suteiktas tarptautinės karatė meistrų kategorijos antrasis danas, Egidijus yra Šiaulių karatė klubo "Baltasis tigras" prezidentas, o klubo nariai sėkmingai skina laurus pasaulio čempionatuose.

Pirmosios treniruotės - rūsiuose

Egidijus Daknys į susitikimą ateina minutės tikslumu. 33-ejų vyras sako nenorintis reklamos, nepatinka jam viešumas, tačiau jis nori pasidžiaugti savo treniruojamų vaikų sėkme - jie nuolat pelno prizines vietas net pasaulio čempionatuose.

Egidijus sako, kad pastaraisiais metais vaikų sveikata yra prastesnė, todėl vaikų sportininkų pasiekimai itin džiugina. "Dabar vaikai labai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, nesveikai maitinasi, kenčia nuo didelio mokymosi krūvio, todėl po intensyvesnės treniruotės greičiau pavargsta. Gaila, kad valdžia mažai lėšų skiria vaikų sportui. Juk vaikų užimtumas mažina nusikalstamumą", - apmaudžiai kalba Egidijus.

Jis pats yra kaimo vaikas - gimė Pakruojo rajone, Stačiūnuose. Radviliškyje besimokydamas vidurinėje mokykloje, su būreliu sportuoti norinčių vaikų mokėsi karatė veiksmų.

Karatė sportas žavėjo daugelį berniukų, norą būti stipriais, gyventi taip, kaip gyvena iš vaizdajuosčių žinomi Briuce Lee, Jackie Chanas, Masutacu Ojama, svajojo kone visi bendraamžiai.

Pirmieji vaikų treneriai buvo iš sovietinės armijos grįžę desantininkai. "Ką mes ten darėme, tebuvo karatė imitacija. Nebuvo jokios metodikos - kokį judesį matėm, tokį bandėm kartoti. Patirdavom traumų, kentėm skausmą atlikdami pratimus, nes kentėti buvo laikoma vyriškumu", - nusišypso Egidijus.

Pašnekovas sako, jog dabar karatė metodikos puikios, tačiau jam apmaudu, kad nebeliko filosofijos, kuri taip žavėjo jį, kai buvo paauglys. "Dabar tapo svarbiausia tapti čempionu, visos jėgos tam ir skiriamos. Šiais laikais svarbiausia pinigai, o ne filosofija. Dabar dedama daug pastangų, kad karatė taptų olimpine sporto šaka. Pinigų šiai sporto šakai būtų skiriama daugiau, bet kaip tradicija karatė sumenkėtų", - sako vyras.

  
 "Man patinka treniruotis gamtoje. Tada susilieju su gamta, nusiraminu, susikoncentruoju", - sako Egidijus Daknys.
Padėjo pats sau

Egidijus sako visada svajojęs tapti karatė treneriu, todėl Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete baigė edukologijos ir kūno kultūros bakalauro studijas. Jo aktyvus sportas buvo nutrūkęs, kai 21-erių vaikinas, kandidatas į Lietuvos rinktinę, čempionatų prizininkas, vienos treniruotės metu nesėkmingai nukrito ir stipriai susitrenkė nugarą. "Medikai sakė, kad reikės operacijos. Kategoriškai atsisakiau", - nusišypso vyras ir pasakoja, kaip jam pavykę pasveikti.

Gydytis teko maždaug metus. Egidijus labai norėjo sportuoti, jam labai patiko varžybos, ir tada į rankas pateko Briuce Lee knyga. "Jis taip pat buvo patyręs traumą, ir labai rimtą - negalėjo net vaikščioti. Bet užsispyrė, mankštinosi ir pagijo. Ta knyga mane labai paveikė, atsirado viltis, kad galiu pasveikti. Pasakiau sau ir kitiems, kad tapsiu meistru. Niekas netikėjo, o tas artimųjų netikėjimas dar labiau pastūmėjo kovoti", - pasakoja vyras.

Egidijus pats sau susikūrė septynių pratimų kompleksą, sportavo penkias valandas per dieną, ir taip - pusę metų be pertraukos. "Man nepadėjo reabilitacijos ligoninė, aš padėjau pats sau. Du mėnesius po treniruočių sveikata prastėdavo, bet vėliau ėmė gerėti - po pusmečio skausmas visai dingo", - sako vyras ir paaiškina, kad dabar, jei nejuda, vėl ima varginti sveikatos problemos, todėl nuolat sportuoja. Nesvarbu ar lyja, ar sninga - jam tai netrukdo.

 Smūgis pašokus.
Ne rezultatai, o sveikata

Egidijus turi svajonę - dalyvauti karatė veteranų varžybose. Kad neprarastų sportinės formos, jis nuolat tobulinasi - 2002 metais Vokietijoje išlaikė tarptautinę karatė meistrų kategoriją - pirmąjį daną, egzaminuojamas vieno geriausių Japonijos meistrų, septynis kartus tapusio pasaulio čempionu Hitoshi Kasuya (8 Dan). Šiemet išlaikė antrąjį daną, egzaminuojamas JKA eksperto Europoje japono Sadashigė Kato (8 Dan).

Vyras yra Lietuvos karatė asociacijos tarybos narys, teisėjas, Šiaulių karatė klubo "Baltasis tigras" vadovas.

"Klubo pavadinimas prasmingas. Žodis "tigras" - tai kovos stiliaus simbolis, akcentuojantis greitį, vikrumą. Balta spalva - gėrio spalva. Siekiame, kad klubo nariai užaugtų gerais žmonėmis", - sako Egidijus.

Klubą lanko įvairūs žmonės - ir norintys siekti rezultatų varžybose, ir išmokti savigynos veiksmų, ir stiprinti sveikatą. "Treniruočių metu daug dėmesio skiriame laikysenai, atliekame techninius pratimus, o tai labai naudinga nugaros skausmų varginamiems žmonėms", - aiškina pašnekovas.

Egidijus sako, kad jis niekada nepamiršta karatė filosofijos - ne rezultatai svarbiausia, o sveikata, gyvenimo būdas. Žmogus turi būti stiprus, juk sveikame kūne ir siela sveika. "Mes akcentuojame pagarbą žmogui, supratingumą. Jei karatistai sužino, kad kolega kovos veiksmus panaudojo piktam, tokį kolegą ima ignoruoti", - paaiškina jis.

Kata technika.

- O ar Jums teko kada nors panaudoti karatė veiksmus gynybos tikslais?

- Paprastai stengiuosi išvengti konfliktinių situacijų. Kovotojai yra ramūs žmonės, nes sportas suteikia dvasinę ramybę. Linkusiems į konfliktus žmonėms stengiuosi duoti kelią. Juk jei panaudosiu kovinius veiksmus, problemų kils ir man, ir priešininkui. Jam - dėl sulaužytos nosies, o man - dėl problemų su teisėsauga.

 


© 2005-2008 ŠIAULIAI plius