Pirmas puslapis
spausdinti
Įspėjimas tėvams: virtualioje erdvėje pasėjamas pavojingas priklausomybių daigas

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Kazino žaidimų ruletėje įsisukęs praloštas namas, pamišusio alkoholiko nužudyti nekalti žmonės, paskutinėje kokaino dozėje užgesęs jauno žmogaus gyvenimas. Apie tokius dalykus, jau seniai nebesvetimus Lietuvos visuomenei, viešai kalbama. Bet, pasirodo, paslysti galima ne tik ant butelio kamštelio ar draugų pasiūlytos viliojančios narkotikų dozės. Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ Klaipėdos padalinio pirmininkas Artūras Šiukšta atviras – į priklausomybių liūną dabar grimzta net vaikai.

Didžiausia šiuolaikinių tėvų klaida ir iš to kylantys pavojai, kad užuot radę laiko su savo vaiku pažaisti, pabendrauti, tėvai vaikui įbruka išmanųjį „čiulptuką“ ir taip nusiplauna rankas.

Devon Christopher Adams nuotr.

– Dirbate priklausomybių srityje tad, turbūt, galite pakomentuoti, kokias fatališkiausias priklausomybes galima įvardinti be alkoholizmo, rūkymo, narkomanijos bei lošimo? Juk egzistuoja labai daug dalykų, nuo kurių žmogus tampa priklausomas: šokoladas, kelionės, ekstremalus sportas...

– Suprantama, kad daugelis „baltų“ priklausomybių atitraukia mus nuo „juodų“ priklausomybių ir veikia kaip prevencija. Pavyzdžiui, esame įsitikinę – geriau mūsų vaikai tegul būna priklausomi nuo sporto, bendravimo, iškylų, būrelių veiklos, bet tik ne nuo interneto, alkoholio ir narkotikų. Žmogus – tokia jau būtybė, kad jis negali būti nepriklausomas. Širdis „prilimpa“ prie vienų ar kitų dalykų ir nieko nepadarysi – tenka adaptuotis.

O priklausomybės yra kelių tipų – substancinės ir nesubstancinės. Kiekvieną XXI a. reiškinį, naujovę būtina ištirti. Pavyzdžiui, internetas su visais jame glūdinčiais socialiniais tinklais bei kiberseksu (seksas, naudojantis kompiuterinėmis realaus laiko bendravimo priemonėmis, – aut. past.) gali būti nesubstancinė priklausomybė. Bet dažniausiai net nesusimąstome, kad internetinė priklausomybė, kaip alkoholizmas ar narkomanija, daro didžiulę žalą žmogaus bei visuomenės gerovei.

– Apie kokią žalą kalbate? Juk dabar internetą įvaldęs asmuo – tai šiuolaikiškas, informacinių technologijų srityje „pasikaustęs“ žmogus, kurio išskėstomis rankomis laukia dažnas potencialus darbdavys.

– Žinoma, internetas atveria mums neribotas galimybes mokytis, siekti pažinimo, išminties ir t. t. Manau, dalis jaunų žmonių tuo puikiai naudojasi. Bet internetas kartu yra ir didžiausias pasaulio šiukšlynas, kuriame jaunimas su pasimėgavimu „kapstosi“. Jaunas žmogus yra tapatybės paieškos etape, jis bręsta, tad retam rūpi teisingas, naudingas pažinimas. Šitame kontekste išskirčiau tribriaunę interneto žalą – intelekto, moralės bei fizinės sveikatos degradaciją.

Intelektas. Mūsų jaunimas nebeskaito knygų, bet yra „pasodintas“ ant vaizdų, filmų, vaizdo klipų. Žvelgiant psichologiniu aspektu, tokiam vaikui nebesiformuoja intelektas. Juk kai žmogus skaito, jo sąmonė interpretuoja, kuria vaizdinius. Tokiu būdu formuojasi intelektas. Bet kai žiūrimas tik konkretus vaizdas, interpretacijos jau yra sukurtos, pačiam daryti to nebereikia. Kodėl mokiniams mokytojai, jų vedamos pamokos nebeįdomios? Atsakymas labai paprastas – pamokos metu vaizdas mažai kinta, niekas aplink nesproginėja, todėl jaunuoliams darosi sunku įsisavinti mokomąją medžiagą, jiems darosi neįdomu...

Moralė. Sutikime, kad šeimos, tautos statybinė medžiaga yra moralė, dvasinės vertybės, etikos normos. Deja, visa tai šiuo metu sėkmingai griaunama pasitelkus kibernetinį šiukšlyną. Pavyzdžiui, ne tik popkultūra, bet ir virtuali edukacija skatina lengvai ir pigiai prieinamos por-

nografijos žiūrėjimą. O tai jau pavojinga – jaunuoliai tampa abejingi moralinėms, dvasinėms vertybėms. Kai taip nutinka, galima ruoštis rimtoms pasekmėms.

Fizinė sveikata. Jei nuo mažų dienų vaikai pasodinami prie kompiuterio, kenčia endokrininė sistema, akys, stuburas, psichika. Galiausiai, toks žmogus gana anksti bus priverstas gydytis hemorojaus problemas... Žinoma, yra tokių pavienių atvejų, kai sėkmingai išaugama, išeinama iš minėtų priklausomybių įtakos sferos. Bet kur garantijos, kad tokia laimė nusišypsos jūsų vaikui?

– Kalbant apie vaikus, tai jau seniai nieko nebestebina jaunų tėvų padejavimai, esą jie nebegali atplėšti savo vos kelerių metukų atžalos nuo planšetinio kompiuterio, išmaniojo telefono. Ar tai jau galima traktuoti kaip priklausomybę? Kokie tokios priklausomybės pirmieji požymiai?

– Ko čia dabar dejuoti, kai patys save įstūmėme į tokią padėtį... Ieškodami kaltų, labai dažnai galime juos pamatyti veidrodyje. Stebiu ne vieną pavyzdį, kai tėveliams planšetė ar išmanusis telefonas tampa jų atžalos „čiulptuku“. Niurzgia vaikas, nori bendrauti, draugauti, žaisti, bet, užuot patenkinę tokį savo mažylio norą, tėvai vaikui įbruka išmanųjį „čiulptuką“ ir taip nusiplauna rankas... Mat tai – pati pigiausia auklė pasaulyje.

Tad taip, jau formuojasi priklausomybė nuo vaizdinių, besikeičiančių paveiksliukų ir emocijų, patiriamų kompiuterinių žaidimų metu. Kalbant apie pirminės priklausomybės požymius, galima išskirti, kad šiame etape pasireiškia manipuliacijos, agresija ir kiti vaiko veiksmai, priemonės, kuriomis jis siekia gauti dar išmaniojo „čiulptuko“. Pastebėję tokį vaiko elgesį, tėvai turėtų sunerimti ir perkainoti savo vertybes.

Priklausomybės vyksta emociniame lygmenyje, žmogus tampa priklausomas nuo žaidimų, filmų, jų metu patiriamų išgyvenimų, gaunamo adrenalino, seratonino ir kitos panašios „chemijos“. Visa tai galima ir būtina bandyti pakeisti kitomis veiklomis.

David Lytle nuotr.

– Visos priklausomybės vadinamos psichikos liga. Ligas galima ir reikia gydyti. Ar tas pats pasakytina ir apie vaikų, paauglių internetinę priklausomybę? Kaip ją gydyti?

– Gydymo būdai yra. Vienas iš jų – psichikos sveikatos centre taikoma 12 žingsnių programa. Bet jei priklausomybė nėra pažengusi, ją būtina pakeisti kitomis, geriausia interaktyviomis, veiklomis: sporto, aktyvaus laisvalaikio, meno, kultūros ir panašiais užsiėmimais. Priklausomybės vyksta emociniame lygmenyje, žmogus tampa priklausomas nuo žaidimų, filmų, jų metu patiriamų išgyvenimų, gaunamo adrenalino, seratonino ir kitos panašios „chemijos“. Visa tai galima ir būtina bandyti pakeisti kitomis veiklomis.

– Vaikai patys nei kompiuterį nusiperka, nei internetą užsisako. Tad dėl to, kad vaikai jau nuo mažų dienų tampa priklausomi, kalti tik tėvai? O gal tai – mūsų visuomenės problema?

– Neieškokime kaltų, bet ieškokime sprendimų. Suprantama, kas užsako neribotą internetą, kas nuperka po kelis kompiuterius, planšetinius „čiulptukus“, tas neša nemažą dalį atsakomybės. Bet turėdami šiokį tokį problemos supratimą, negalime sustoti – būtina toliau domėtis, viešinti problemą, kelti klausimus, ieškoti atsakymų. Juk kalbame apie mūsų vaikų ateitį, mūsų šalies likimą!

– Kokių pasekmių tokia „nekalta“ priklausomybė gali turėti vėliau, kai vaikas paaugs, išmoks skaityti ir ims intensyviai naršyti internete?

– Žalingiausias „pasinėrimas“ į virtualią erdvę – kai jau iškyla poreikis kalbėti apie lytiškumo poreikių tenkinimo pavojus. Brendimo laikotarpyje paauglys išgyvena seksualumo identitetą, o kibernetinė erdvė suteikia jam visas sąlygas tenkinti savo seksualumą. Statistikos niekas nevedė, bet galime daryti prielaidą, kad 90 proc. paauglių jau yra pasodinti ant kibersekso bombos. Ir galime tik spėlioti, koks procentas jų ištrūks sausi, kaip tai jiems ir mums visiems atsilieps. Žinoma, tiksinti bomba baugina, bet gaila, kad tą tiksėjimą girdi nedaugelis.

– Kaip pavojai, slypintys virtualiose erdvėse, susiję su jaunų žmonių alkoholizmu, kuris, deja, Lietuvoje vis dar išlieka viena opiausių šių dienų priklausomybės apraiškų? Kas turėtų imtis ryžtingesnių veiksmų, kad visam tam būtų užkirstas kelias?

– Savo veiklą orientuoju į tėvus, kurie augina atžalas. Ir labai gerai matau, kad kai kuriems tėvams tikrai, deja, trūksta šios srities žinių. Vesdamas paskaitas apie jaunimo psichoaktyvių medžiagų vartojimą, apie iš to kylančias priklausomybes, tėvams užsimenu ir apie kibersekso pavojus. Bet susiduriu su neadekvačiu šių problemų vertinimu, mat daugelis tėvų nesupranta internetinės priklausomybės reikšmės. Kol kas toleruojamas ir paauglių nestipraus alkoholio vartojimas. Ne visuomet, bet bauginančiai dažnai.

– Bet kodėl tai vyksta, t. y. kodėl mes, suaugę žmonės, esame visam tam abejingi?

– Taip nutinka todėl, kad patiems tėvams vaikystėje ir paauglystėje netekdavo ragauti alkoholinių „miksiukų“, nebūdavo tokios agresyvios reklamos. Nebuvo galimybių pasinerti ir į neribojamą interneto šiukšlyną. Kita vertus, tėvai dar puikiai atsimena Gorbačiovo persitvarkymus su „sausu įstatymu“, senąją animaciją, kitus panašius dalykus.

Dabar laikai vėl pasikeitė – kur bepažiūrėsi, nuogi užpakaliai lenda į akiratį, o alkoholio reklamos mirga beveik kiekviename atverstame interneto puslapyje. Todėl visa tai ir keroja kaip didžiausias šių priklausomybių ginklas – mūsų priešas, kurio neatpažinome iki šiol. Apmaudu, bet šios naujos „mados“ labai neramiai nuteikia dėl mano šalies bei mano vaikų ateities.

– Teko domėtis, kad besaikis bendravimas socialiniuose tinkluose, kompiuteriniai žaidimai taip pat lyg bumerangas grįžta su skaudžiomis pasekmėmis – nebegebama natūraliai bendrauti, kurti santykius ir t. t. Jaunuoliui, pasinėrusiam į virtualų pasaulį, sunkiau integruotis į visuomenę, o ir jo tėvams nelengva išplėšti savo atžalą iš tokios erdvės, kur jis jaučiasi lyg Dievas. Kiek tame tiesos?

– Taip, visiška tiesa. Ir kaip su paaugliu besusikalbėsi, kai žaisdamas žaidimus jis stato miestus, žudo armijas – jaučiasi lyg Dievas... O staiga mama ar tėtis liepia išnešti šiukšles ar atlikti kitokį žemišką darbą. Tokiems vaikams realybė nebeįdomi, o troškimas pasinerti į virtualų pasaulį prilygsta narkomano poreikiui gauti įprastinę dozę.

– Pastaruoju metu nemažai diskusijų kelia ir jaunimo lytinio švietimo klausimai, skandalingoji Estrelos rezoliucija. Gal jau laikas pradėti kalbėti apie internete jaunuolių tykančią naują priklausomybės rūšį – kiberseksą?

– Taip, Europos Parlamente jau priimta prieštaringoji Estrelos rezoliucija, kuri labiausiai neramina tėvus ir pedagogus. Ir ne be pagrindo. Remiantis rezoliucijos nuostatomis, lytinio švietimo teisę įpareigojama atiduoti tiems, kas ir sukūrė minėtąsias programas. Pasidomėję daugiau pastebime, kad tose programose apie „teisingą bei naudingą“ masturbaciją, homoseksualizmo bei heteroseksualizmo ypatybes nurodoma kalbėti mažamečiams vaikams.

Suprantama, kad po tokių „pamokėlių“ padykę berniukai tualetuose eksperimentuos tarpusavyje, o mergaitės, visai dėl to nesidrovėdamos, gerokai anksčiau pasileis į lytinę „kelionę“ su visomis ją lydinčiomis moralinio nuosmukio pasekmėmis. Mes, tėveliai, ir be Estrelos rezoliucijos turime bėdų, nes „mokomoji“ demoralizavimo medžiaga jau dabar plūsta iš interneto, užnuodija mūsų paauglių sąmonę.

Ir blogiausia, kad kalbant apie kibersekso, pornografijos fenomeną, pagalbos dažniausiai neieškoma. Kodėl? Juk ir priklausomybės nuo alkoholizmo žmogus dažniausiai nepripažins tol, kol neatsidurs mėšlyne. Panašiai ir su kiberseksu. Estrelos rezoliucija, kiberseksas ir panašios naujos „mados“ – tai XXI a. genocidas prieš žmoniją. Remiantis pasaulinių psichologų praktika, tai yra tiesus kelias į depresijų amžių. Aptarkime tuos kelius.

Išsamus straipsnis apie kibersekso priklausomybę, jos pavojus ir prevenciją bus publikuojamas kitame savaitraščio „Šiauliai plius“ numeryje.


atgal
© 2005-2008 ŠIAULIAI plius