(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Iš širdies nepasilinksminę, gyvensime nuobodžiai ir skurdžiai

Net ne­pas­te­bė­jome, kaip bai­gė­si žie­mu­žė. Die­na jau ne per gai­džio žings­nį ir net ne per avi­no šuo­lį pail­gė­jo – sau­lė per dan­gų tie­siog ris­te ris­tis sku­ba. Pa­sak gam­ti­nin­kų, ne vie­nas žvė­re­lis jau su­ska­to sau po­ros ieš­ko­ti ir ves­tu­ves kel­ti, o ir žu­vims tar­pais ne­ten­ka pro le­do stik­lą į die­nos švie­są žvilg­čio­ti – le­do šar­vai daug kur jau ne­be­kaus­to van­dens...

Dodgerton SKILLHAUSE nuotr.

At­sis­vei­kin­si­me su bal­tą­ja vieš­nia kaip vi­sa­da – links­mai ir triukš­min­gai. Ir, aiš­ku, bū­ti­nai bur­si­me, spė­lio­da­mi, ko­kie bus me­tai.

Už­ga­vė­nių bur­tai kaž­kuo pa­na­šūs į Kū­čių šven­tės bū­ri­mus. Dau­gu­ma jų pra­na­šau­ja, koks bus lai­ko­tar­pis iki ki­tų Už­ga­vė­nių – der­lin­gas ar po aruo­dus švil­paus vė­jai. Dar ne­su­kū­ru­siam sa­vo šei­mos jau­ni­mui, bur­tai pa­ro­do, ar jau teks iš­ke­liau­ti iš tė­ve­lių na­mų pas sa­vo my­li­mą ant­rą­ją pu­sę, ar dar pri­sieis pa­lū­kė­ti. Šio spė­ji­mo per Už­ga­vė­nes daž­niau­siai ir bū­da­vo grie­bia­ma­si.

Šven­tės sim­bo­lis – bū­ri­mo prie­mo­nė

Dau­ge­lio tau­tų žmo­nės lai­ko­si to­kio pa­pro­čio ne­val­gy­ti per Už­ga­vė­nes iš­kep­to pir­mo­jo bly­no. Jis ski­ria­mas Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sių ar­ti­mų­jų vė­lėms. Šei­mi­nin­kė iš­ne­ša bly­ną į lau­ką ir jį pa­lie­ka. Ar­ba ati­duo­da ne­tur­tė­liams, kad šie pa­si­mels­tų už mi­ru­sių gi­mi­nai­čių sie­las.

Mer­gi­nos, mai­šy­da­mos teš­lą bly­nams, tu­ri gal­vo­ti apie sa­vo my­li­mą­jį ir sa­ky­ti: „Kaip žmo­nės my­li Už­ga­vė­nes, taip ir tu, (vai­ki­no var­das), my­lėk ma­ne. Bly­nai sau­lę sim­bo­li­zuo­ja, ta­ve, (vai­ki­no var­das), prie ma­nęs trau­kia. Ir te­bū­nie vi­sa­dos taip!“ Šiuos žo­džius jos tu­ri iš­tar­ti tris kar­tus, teš­lą mai­šy­da­mos pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę. Iš­ke­pu­si bly­nus, mer­gi­na vie­ną jų tu­ri per­pjau­ti per­pus, vie­ną pu­sę su­val­gy­ti, o ant­rą – su­smul­kin­ti ir iš­ber­ti paukš­čiams prieš sa­vo my­li­mo­jo na­mus. Be­riant rei­kia sa­ky­ti: „Kaip paukš­čiai mėgs­ta bly­ną, taip ir tu, (vai­ki­no var­das), my­lėk ma­ne. Atsk­risk, at­bėk pas ma­ne iš vi­sur, kur be­bū­tum. Kaip pa­sa­kiau, te­gul taip ir bū­na. Iš tie­sų“. Grįž­tant į na­mus rei­kia ty­lė­ti ir jo­kiu bū­du neat­sig­ręž­ti at­gal. Tą die­ną nie­kam nie­ko ne­duo­ti, ne­sko­lin­ti ir neiš­neš­ti iš na­mų.

Žvilg­te­lėk į bly­ną – jis daug pa­sa­kys

Kas lauks jū­sų vi­sus me­tus, pa­ro­dys pir­ma­sis per Už­ga­vė­nes iš­kep­tas bly­nas. Jei­gu jis nu­si­se­kęs (gra­žiai ap­skru­dęs, put­lus, toks, į ku­rį pa­žvel­gus, ima te­kė­ti sei­lės), lau­kia džiaugs­mo ir sėk­mės ku­pi­nas gy­ve­ni­mas. Jei­gu blyš­kus, su­kri­tęs, tar­si iki ga­lo neiš­ke­pęs – ga­li su­šlu­buo­ti svei­ka­ta, ne pro ša­lį ją pa­si­tik­rin­ti. Jei pir­ma­sis bly­nas išeis plo­nas, ga­li­ma ti­kė­tis leng­vos bū­ties ir bui­ties, jei sto­ras – vi­sus dvy­li­ka mė­ne­sių teks ne­leng­vai dirb­ti.

Iš bly­nų ga­li­ma nu­spręs­ti, koks šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas lau­kia. Ke­ti­nan­čios te­kė­ti mer­gi­nos, kep­da­mos šiuos sim­bo­li­nius Už­ga­vė­nių ska­nės­tus, žvilg­te­lė­ki­te, ko­kie yra pir­mo­jo iš­kep­to bly­no kraš­tai. Jei ly­gūs – jū­sų san­tuo­ka bus nu­si­se­ku­si, jei įply­šę, tar­si su­kar­py­tais pa­kraš­tė­liais – de­rė­tų pa­gal­vo­ti, ar tin­ka­mą par­tne­rį bū­si­mam gy­ve­ni­mui bū­si­te pa­si­rin­ku­si.

Jei­gu ke­pa­mas bly­nas pri­li­po prie kep­tu­vės vi­du­rio – vy­ras bus iš­ti­ki­mas, jei iš kraš­to – dai­ry­sis į ki­tas.

Na, o bly­no sky­lu­čių kie­kis sim­bo­li­zuo­ja bū­si­mų vai­ku­čių skai­čių.

Jei­gu bly­nas leng­vai ap­si­ver­tė – tais pa­čiais me­tais ga­li­ma ti­kė­tis san­tuo­kos. Na, o jei ap­vers­ti į ki­tą pu­sę jo vi­siš­kai ne­si­se­ka (neat­šo­ka nuo kep­tu­vės, plyš­ta ir t. t.) – dar teks pa­sė­dė­ti po šil­tu tė­ve­lių spar­nu.

Kaž­ka­da Už­ga­vė­nės Lie­tu­vo­je bu­vo šven­čia­mos ne vie­ną die­ną. Dar praė­ju­sio­jo šimt­me­čio pra­džio­je bū­da­vo ūžia­ma sek­ma­die­nį, pir­ma­die­nį ir ant­ra­die­nį. Mies­tų ir mies­te­lių mo­te­rys sek­ma­die­nį iš­kep­tų bly­nų du­be­nį iš­neš­da­vo į gat­vę ir vai­šin­da­vo jais praei­vius. Mat pa­gal tai, kas pir­mas – vy­ras ar mo­te­ris – paims iš du­bens bly­ną, bu­vo spren­džia­ma, ko­kios ly­ties vai­ke­lis šei­mo­je tais me­tais gims. Vi­sus bly­nus iš­stvars­tys – sėk­mė ly­dės vi­sus dvy­li­ka mė­ne­sių. Jei bly­nais praei­vius vai­ši­na mer­gi­na, pa­gal tai, kiek bly­nų liks, ji spręs, kiek me­tų jai mer­gau­ti.

Tos die­nos oras – bū­si­mo der­liaus ro­dik­lis

Pa­gal Už­ga­vė­nių die­nos orus spė­ja­ma, kaip sek­sis žem­dir­biams au­gin­ti įvai­rias že­mės ūkio kul­tū­ras. Se­no­liai sa­ko:

* jei tą die­ną sau­lė anks­ti už­ko­pia į aukš­ty­bes, ge­rai de­rės li­nai, jei su­si­vė­li­nu­si akį pra­mer­kia – ge­ro šios kul­tū­ros der­liaus ne­lauk,

* jei per Už­ga­vė­nes sau­lė­ta – pa­va­sa­rį teks anks­ti sė­ti,

* jei drėg­na – tais me­tais užaugs pui­kūs ja­vai ir ki­ti pa­sė­liai,

* jei sau­sa – sau­sas bus ir pa­va­sa­ris,

* jei Už­ga­vė­nių die­ną ant na­mų sto­gų gu­li snie­gas, per Ve­ly­kas ga­li pra­dė­ti snig­ti,

* žmo­nės ne­tu­rė­tų įsi­žeis­ti, jei­gu ant jų gal­vų tą­dien pliūp­te­lės van­duo – jis sim­bo­li­zuo­ja, kad grū­di­nės kul­tū­ros augs kaip nie­kad ge­rai.

Ką pa­tar­ti­na da­ry­ti, o ko ne

* Per Už­ga­vė­nes ne­ga­li­ma mal­ti, nes vė­jas plė­šys sto­gus.

* Jei tą die­ną ne­plau­si gal­vos ir ne­šu­kuo­si plau­kų, gal­vos oda il­gai iš­liks šva­ri, o plau­kai augs veš­lūs.

* Ypač blo­gas ženk­las yra per Už­ga­vė­nes verp­ti. Jei tą da­ry­si – kir­mys mė­sa, rū­di­mis ap­si­trauks li­nai, siū­lai, dro­bu­lės.

* Kai­muo­se vi­si sku­bė­da­vo iki šios šven­tės iš­si­kul­ti grū­dus. Sa­ky­da­vo, jei pa­tin­gė­si, pe­lės su­ka­pos. O dra­bu­žių šie grau­ži­kai ne­lies ta­da, jei nuo Už­ga­vė­nių sta­lo joms nu­me­si mė­sos ga­ba­lė­lių. Apsk­ri­tai, Už­ga­vė­nių val­gio li­ku­čių į maz­ge­lį su­si­ri­šus ir su­džiu­vu­sius vi­sus me­tus su sa­vi­mi ne­šio­jant, ne­lips jo­kie ke­rai.

* Jei tą­dien sun­kiai dirb­si, vi­sus me­tus ne­pa­baig­si sa­vo dar­bų. Tik vie­nas dar­bas se­niau bu­vo pa­tei­si­na­mas – mėš­lo ve­ži­mas į lau­kus. Aiš­ku, ne žem­dir­biai šio veiks­mo at­lik­ti ne­ga­li, tad jie į šį veiks­mą tu­rė­tų žvelg­ti sim­bo­liš­kai: at­si­kra­ty­ti to, kas ne­rei­ka­lin­ga ir il­gai kaup­ta.

* Jei ne­ger­si šios šven­tės me­tu van­dens – vi­sus me­tus jau­si troš­ku­lį; o jei sė­dė­si na­mie ir nie­kur ne­pak­ru­tė­si – ne­ma­ty­ti tau nei nau­jų kraš­tų, nei pa­tir­ti ge­rų įspū­džių.

* Su­min­dyk sa­vo ke­pu­rę – va­sa­rą pri­si­gry­bau­si di­džia­gal­vių gry­bų.

* Jei Už­ga­vė­nių val­gių tau­kais iš­si­tep­si ko­jas, ran­kas ir jų ne­nu­sip­lau­si iki Pe­le­nų die­nos, tais me­tais tik­rai neį­gels gy­va­tė.

* Jei per Už­ga­vė­nes lo­py­si rū­bus, gims mar­gi ėriu­kai.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

 
„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.





Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti