Ri­èar­das JA­KU­TIS

Kaþ­kas yra pa­sa­kæs, kad jau­nys­të në­ra nei nuo­pel­nas, nei lai­min­gas at­si­tik­ti­nu­mas. Daug yra pa­sa­kiu­siø­jø, da­bar pa­gal­vo­jau, ga­na kvai­là fra­zæ, kad vi­si bu­vo­me jau­ni. Ka­da jau­nys­të pra­si­de­da ir ka­da ji bai­gia­si? Esu ási­ti­ki­næs, kad nie­kas to ne­pa­sa­kys. Nau­ja­gi­mio jau­nu ne­pa­va­din­si, o so­viet­me­èio laik­raš­èiuo­se daþ­nai per­skai­ty­da­vai: „Jau­nas þmo­gus ta­po mi­nist­ru.“ O tam „jau­nam“ bû­da­vo be­veik 60. Kaip be­bû­tø, jau­nys­të yra la­biau­siai trokš­ta­mas am­þius. Ar ga­li šio am­þiaus ne­bû­ti? Liûd­na, bet at­sa­ky­mas – ga­li. Tie­sa, šiaip jau jis yra, tik tu jo ne­pa­jau­ti. Ar da­bar­ti­niai 50-60-me­èiai tu­rë­jo jau­nys­tæ? Tiks­liau, gal rei­kë­tø klaus­ti, ar ga­lë­jo ja pa­si­dþiaug­ti so­viet­me­èiu. At­sa­ky­mas vël­gi bû­tø – kaip kas. Jau­nys­të yra toks lai­kas, kad ge­rai ir ma­þiau tu­rint, ne­pa­val­gius, bend­ra­bu­èio kam­ba­rë­ly­je gy­ve­nant. Mes, so­viet­me­èio jau­nie­ji, tu­ri­me, pa­vyz­dþiui,  tai, ko ne­tu­ri ki­ti. Mes tu­ri­me iro­ni­jos. Da­bar nie­kas to ne­sup­ras, o mes su­pran­ta­me ir iro­ni­zuo­ja­me nors ir to­ká tei­gi­ná: „Ki­taip màs­tan­tys tu­ri bû­ti at­ski­rai.“

1972-ie­ji. Išs­kir­èiau tris ávy­kius. Vi­si jie pa­va­sa­ri­niai. Lie­tu­viš­kai pa­si­ro­dë Dþe­ko Ke­rua­ko ro­ma­nas „Ke­ly­je“, Kau­no dra­mos teat­re re­þi­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas pa­sta­të Juo­zo Gru­šo dra­mà „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­të“, Kau­ne, so­de­ly­je prie Mu­zi­ki­nio teat­ro, su­si­de­gi­no Ro­mas Ka­lan­ta.

Ro­ma­no „Ke­ly­je“ pa­si­ro­dy­mà ge­rai pri­si­me­nu. Gar­sus ano me­to gy­dy­to­jas gi­ne­ko­lo­gas pa­si­sten­gë, kad jo my­li­mas sû­nus Vis­val­das Ne­niš­kis bû­tø iš­leis­tas ato­sto­gø á JAV. Þi­nia, di­dþiø­jø par­ti­jos ar KGB dar­buo­to­jø þmo­nos, duk­ros, mar­èios ir­gi gim­do, tad gy­dy­to­jas tu­rë­jo au­to­ri­te­tà. Vis­val­das iš tos ke­lio­nës ir par­si­ve­þë šá ro­ma­nà. Tuoj skai­ty­ti já ki­bo To­mas Venc­lo­va, Alek­sand­ras Štro­mas, Pra­nas Mor­kus, Juo­zas Èe­pai­tis ir ki­ti. Ki­lo min­tis, kad rei­kë­tø ro­ma­nà iš­vers­ti ir iš­leis­ti Lie­tu­vo­je. Vi­si su­pra­to, kad tai pa­da­ry­ti bus la­bai sun­ku. Ir to­dël, kad ro­ma­nas va­di­na­mas Va­ka­rø jau­ni­mo bib­li­ja, ir to­dël, kad á ru­sø kal­bà jis ne­bu­vo vers­tas ir ten leis­tas. O bu­vo taip – kol ten neiš­lei­do, pas mus jo­kiu bû­du ne­ga­li­ma. Jei ten pa­si­ro­dë koks nors ge­res­nis lei­di­nys, ga­li­ma ir pas mus. Vis dël­to im­ta­si bu­vo neá­ma­no­mo. To­mas Venc­lo­va spau­dë sa­vo të­và, Alek­sand­ras Štro­mas ir Pra­nas Mor­kus – sa­vo pa­të­vius (An­ta­nà Snieè­kø ir Ka­zá Preik­šà), ir kny­ga iš­vy­do die­nos švie­sà. Nei kai­my­nai lat­viai, nei es­tai, nei pa­ga­liau len­kai gar­sio­jo Ke­rua­ko ver­ti­mo ne­tu­rë­jo, o mes dþiau­gë­mës 25 tûks­tan­èiø ti­ra­þu. Tie­sa, jis la­bai grei­tai iš kny­gy­nø bu­vo iš­graibs­ty­tas. Bû­ti­na pa­mi­në­ti ir pui­kø ver­ti­mà (ang­lø kal­bos ver­të­ja Ire­na Ma­ri­ja Bal­èiû­nie­në).

Dþe­kas Ke­rua­kas – áþy­miau­sias byt­ni­kø kar­tos at­sto­vas. Kaip ir dai­li­nin­kai imp­re­sio­nis­tai, byt­ni­kai bu­vo ma­þa ar­ti­mø drau­gø gru­pë, vë­liau išau­gu­si á ju­dë­ji­mà. Be Dþe­ko Ke­rua­ko, pa­mi­në­ti­ni Ale­nas Gins­ber­gas ir Sjuar­das Ba­rau­sas. Byt­ni­kas – die­vi­næs dþia­zo mu­zi­kà, be­si­kraus­tan­tis iš vie­no kam­po á ki­tà. Jei kam nors at­ro­do, kad tai tuš­èias lai­ko lei­di­mas, þi­no­ki­te – ne­tie­sa. Tai gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, gy­ve­ni­mo pra­smës paieš­kos: „Þi­nai, Se­lai, kur tik gy­ve­nu, ma­no la­ga­mi­nas vi­sa­da ky­šo iš po lo­vos, aš pa­si­ruo­šæs iš­vyk­ti ar­ba bû­ti iš­trenk­tas. Aš nu­ta­riau nie­ko ne­si­steng­ti su­lai­ky­ti. Tu ma­tei, kaip aš ban­dþiau tai pa­da­ry­ti, tie­siog iš kai­lio në­riau­si, ir tu þi­nai, kad tai ne­svar­bu. Ir mes þi­no­me, kas tai yra lai­kas – kaip su­lë­tin­ti já ir vaikš­èio­ti ir tir­ti, ir kaip se­na­ma­diš­kai duo­ti ga­ro, o kaip­gi dar ga­li­ma pa­jus­ti kai­fà? Mes þi­no­me.“

JAV ro­ma­nas „Ke­ly­je“ iš­leis­tas ke­le­tà kar­tø, be­ga­læ lei­di­mø jis su­lau­kë dau­ge­ly­je ša­liø. Daþ­nai ant kny­gos vir­še­lio tarp ke­liau­jan­èiø­jø mëg­da­vo ásiam­þin­ti koks nors þi­no­mes­nis þmo­gus. Lie­tu­viš­ka­me ro­ma­no lei­di­me jau At­gi­mi­mo lai­kais pa­þás­tan­tys ir pa­sta­bûs ant vir­še­lio ga­li áþiû­rë­ti vie­nà iš „Li­te­ra­tû­ros ir me­no“ þmo­niø.

Kny­gø jau­ni­mui anuo­met vis dël­to bu­vo la­bai ma­þai. Iš uþ­sie­nio ver­ti­mø, be mi­në­to Ke­rua­ko ro­ma­no, ma­ny­èiau, tik Dþe­ro­mo Se­lin­dþe­rio „Ru­giuo­se prie be­dug­nës“. Tie­sa, áspû­dá pa­li­ko Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­èiaus apy­sa­ka „Pu­šis, ku­ri juo­kë­si“, kur pa­grin­di­nio vei­kë­jo Stau­gai­èio lû­po­mis ra­šy­to­jas per­tei­kë tuo­met drau­dþia­mø fi­lo­so­fø Hai­de­ge­rio ir Hius­le­rio min­tis. Dva­si­në at­gai­va tuo­met ta­po dai­lës ga­le­ri­jos ir teat­ras. Ávai­riai da­bar ga­li­me ver­tin­ti Lion­gi­nà Še­pe­tá, bet tuo­met pa­si­ro­dþiu­si kny­ga „Mo­der­niz­mo mat­me­nys“, ku­rio­je ne vie­nas pir­mà kar­tà iš­vy­do Da­li rep­ro­duk­ci­jas, pa­skai­ti­në­jo apie mo­der­nià­jà dai­læ, bu­vo reiš­ki­nys. Ver­ti­no jis tà dai­læ nei­gia­mai, bet priim­ti, kà pa­ma­tei, ga­lë­jai kaip no­rë­jai. Pa­vy­ko, kad tuo­me­èia­me Le­ning­ra­de lan­kiau­si, kai á mies­to kny­gy­nus „iš­me­të“ Veng­ri­jos leis­tà Va­za­re­lio al­bu­mà. Lie­tu­và sa­vo mo­der­nu­mu ste­bi­no Jo­nas Šva­þas, Vin­cas Ki­sa­raus­kas, Li­nas Ka­ti­nas ir ki­ti dai­li­nin­kai. Li­no Ka­ti­no pa­ro­da bu­vo tar­si spro­gi­mas. Pa­me­nu, kad kri­ti­kai, lai­më, ka­bi­në­jo­si ne prie mo­der­niø dro­biø, bet ko­dël ke­le­tà pa­veiks­lø jis pa­ka­bi­no ant lu­bø. Po Vin­co Ki­sa­raus­ko pui­kiø asamb­lia­þø pa­þë­rë Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­èius. Tie­sa, pa­sta­ra­jam pa­ro­dos reng­ti ne­lei­do, to­dël ei­da­vo­me tø pa­veiks­lø pa­þiû­rë­ti á dai­li­nin­ko dirb­tu­væ.

Prieš 40 me­tø teat­ro më­gë­jø þvilgs­niai nuo Pa­ne­vë­þio pa­si­su­ko á Kau­nà, kur pan­to­mi­mos spek­tak­lius sta­të Mod­ris Te­ni­so­nas, o dra­mos teat­re dir­bo Jo­nas Ju­ra­šas. Po K. Sa­jos „Ma­mu­tø me­dþiok­lës“ ir J. Glins­kio „Gra­sos na­mø“ re­þi­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas 1972 me­tø ge­gu­þæ á sce­nà at­ve­dë Juo­zo Gru­þo „Bar­bo­rà Rad­vi­lai­tæ“. Lie­tu­vos is­to­ri­jai mo­kyk­li­niuo­se va­do­vë­liuo­se tuo­met bu­vo ski­ria­ma vos ke­le­tas pus­la­piø, pa­ra­šæs „Krau­jà ir pe­le­nus“, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­èius var­gais ne­ga­lais pra­mu­šë sa­vo tri­lo­gi­jà, o Juo­zas Gru­šas ir Jo­nas Ju­ra­šas nie­kuo ne­pa­si­þy­më­jo, kad jø kû­ri­niui bû­tø leis­ta ne­truk­do­mam iš­vys­ti die­nos švie­sà. Bet ne­ti­kë­tai vis­kas klo­jo­si pui­kiai. O pra­si­dë­jo ávy­kiai po per­þiû­ros. Par­ti­niø kul­tû­ros ser­gë­to­jø bu­vo liep­ta at­si­sa­ky­ti fi­na­li­nio spren­di­mo, kai sce­non nu­si­leis­da­vo Auš­ros Var­tø Ma­ri­jos pa­veiks­las. Ma­no­ma, kad šá pa­veiks­là dai­li­nin­kas ta­pë þvelg­da­mas á Bar­bo­rà Rad­vi­lai­tæ. Šià fi­na­li­næ sce­nà bu­vo su­gal­vo­jæs Jo­nas Ju­ra­šas, il­gai de­rë­jo­si, ne­no­rë­jo jos at­si­sa­ky­ti, ta­èiau kai bu­vo pa­gra­sin­ta, kad spek­tak­lis tuo­met vi­sai ne­pa­si­ro­dys, nu­si­lei­do. Tie­sa, jis ir taip bu­vo uþ­lai­ky­tas. O dël Auš­ros var­tø Ma­ri­jos ir Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tës sà­sa­jø, tai rei­ka­las abe­jo­ti­nas. Ádo­mu, kad per par­ti­nës no­menk­la­tû­ros ir re­þi­sie­riaus gin­èà Lie­tu­vos baþ­ny­èios hie­rar­chai be­veik pri­ta­rë pir­mie­siems, nes, gir­di, në­ra èia ko bet kur to­ká pa­veiks­là nu­lei­di­në­ti.

Tre­èias iš­skir­ti­nis 1972 me­tø ávy­kis – Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mas. Tai ávy­ko ge­gu­þës 14 die­nà prie­šais Kau­no mu­zi­ki­ná teat­rà pa­èia­me mies­to cent­re ša­lia Lais­vës alë­jos. Ar jis bu­vo psi­chiš­kai ne­svei­kas, ar nar­ko­ma­nas, kaip skel­bë so­vie­ti­në val­dþia? Ro­mas au­go su trim bro­liais. Kau­no Vi­li­jam­po­lës ber­niu­kai, o vë­liau jau­nuo­liai bu­vo kaip ir vi­si to me­to bend­raam­þiai. Ro­mas tarp bro­liø bu­vo tre­èias, dar bu­vo uþ já pen­ke­riais me­tais jau­nes­nis Ar­vy­das. Sky­rë­si Ro­mas iš bro­liø gal tik tuo, kad bu­vo ty­les­nis, uþ­si­da­ræs. Tie­sa, më­go gro­ti gi­ta­ra, pui­kiai pie­šë. Anuo­met jau­ni­mas Kau­ne la­bai më­go Lai­svës alë­jà, ypaè jos at­kar­pà ša­lia Mu­zi­ki­nio teat­ro skve­re­lio. Tai vie­nas, tai ki­tas at­si­neš­da­vo gi­ta­rà ir kà nors su­gro­da­vo, pa­dai­nuo­da­vo. Ypaè po­pu­lia­ri dai­na bu­vo „Gel­to­no­ji upë“ iš an­samb­lio „Kris­ti“ re­per­tua­ro. Vie­nas iš daþ­niau­siai gro­jan­èiø­jø bu­vo Ro­mas. O mo­kyk­lo­je jis bu­vo vi­du­ti­nio­kas, tik ypaè ge­rai jam se­kë­si is­to­ri­ja. Mo­ky­to­ja të­vams ne­tgi pa­sa­kiu­si, gir­di, kam jis taip gi­li­na­si á tà is­to­ri­jà, kam ji rei­ka­lin­ga, ver­èiau ki­tus da­ly­kus la­biau pa­si­mo­ky­tø. „Ko­kiu tiks­lu tu­riu gy­ven­ti? Kad ši­ta sis­te­ma ma­ne pra­þu­dy­tø? Ge­riau iš kar­to mir­siu pa­ts“, – to­kio tu­ri­nio raš­te­lis bu­vo ras­tas jo švar­ko ki­še­në­je ir dar ei­lë­raš­tis: „Lie­tu­va – ug­nis, ku­rià kû­re­nam / Ir ku­rioj su­deg­si­me vi­si“ (J. Striel­kû­nas).

„X kar­ta“ – taip 1950-1980 me­tais gi­mu­siø­jø kar­tà pa­va­di­no ka­na­die­èiø ra­šy­to­jas Dug­las Koup­lan­das, ku­ris 1991 m. taip ir pa­va­di­no sa­vo ro­ma­nà apie jau­nuo­lius, ig­no­ruo­jan­èius egois­ti­næ pa­sau­lë­þiû­rà. Nuo ta­da ter­mi­nas „X kar­ta“ ási­tvir­ti­no. Koup­lan­do he­ro­jai nie­ki­na pi­ni­gus ir kar­je­rà, bet gal per­ne­lyg to­kiø jau­nuo­liø kri­ti­kai ëmë jiems pri­kiš­ti ci­niš­ku­mà, nu­si­vy­li­mà, tin­gi­nys­tæ. Man ypaè ási­mi­në šio ro­ma­no he­ro­jaus gar­siai pa­sa­ky­tas no­ras: „No­riu per­skai­ty­ti laiš­kà sa­vy­je.“

Tie­sa, anks­èiau ne­gu Dug­lo Koup­lan­do ro­ma­nas Ang­li­jo­je su­si­bû­rë pank­ro­ko gru­pë „Ge­ne­ra­tion X“ (1976 m.), ku­rios su­bû­rë­jas ir sie­la bu­vo vo­ka­lis­tas Bi­lis Ai­do­las (tik­ro­ji pa­var­dë Vil­ja­mas Broa­das). Nors ga­li­me pri­si­min­ti, kad jau 1964 me­tais Bo­bas Dy­la­nas iš­rë­kë: „Lai­kai kei­èia­si! Jei ne­ga­li­te su­pras­ti sa­vo vai­kø, pa­si­trau­ki­te...“

Pri­si­mi­niau se­nà­sias vi­ni­lo plokš­te­les, juos­ti­nius mag­ne­to­fo­nus „Dai­na“, „Ast­ra“, „Ju­pi­te­ris“... Kaþ­kas tu­rë­jo ne dvi­gu­bà, bet net tri­gu­bà Vuds­to­ko fes­ti­va­lio plokš­te­læ. Kaþ­kas klau­së­si dþia­zo sak­so­fo­ni­nin­ko Dþo­no Kolt­rei­no, kaþ­kas – ro­ke­rio Al­vi­no Li, Eri­ko Klap­to­no, kaþ­kas rin­ko­si V. Vy­soc­ká, bu­vo ir S. Po­vi­lai­èio ar net N. Pal­ti­nie­nës ger­bë­jø. Kà da­ry­si, ir tarp šian­die­ni­nio jau­ni­mo yra be­si­klau­san­èiø­jø pusb­ro­liø Aliu­kø ir se­su­tës.

Gráþ­tant prie straips­nio pra­dþios, t. y. prie jau­nys­tës te­mos, tai kiek­vie­nas, ma­nau, su­tiks, kad jau­nys­të lai­ko­ma la­biau­siai trokš­ta­mu am­þiu­mi. Vël­gi kaþ­kas yra pa­sa­kæs, kad jau­nys­të yra dau­ge­lio ávai­riø pro­ce­dû­rø cik­las. Ko­dël no­ri­me bû­ti jau­ni? Ne­ma­nau, kad to­dël, jog sta­tis­tiš­kai jau­ni þmo­nës yra svei­kes­ni, fi­ziš­kai pa­jë­ges­ni, be to, kiek­vie­nas no­ri bû­ti gra­þus ir pa­trauk­lus, o ne raukš­lë­tas ir kup­ro­tas. Pro­to at­þvil­giu jau­ni­mas yra ne­tgi kvai­les­nis, gy­ve­ni­mo ne­mo­ky­tas ar­ba dar ne­daug mo­ky­tas, nes pa­tir­tis ágy­ja­ma me­tams bë­gant. Ma­nau, kad bû­ti jau­nu la­biau­sia ma­lo­nu dël gy­ve­ni­mo at­vi­ru­mo po­jû­èio. Kuo il­giau gy­ve­na­me, tuo la­biau siau­rë­ja mû­sø pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bës, tuo la­biau esa­me ásta­ty­ti á vë­þes. Ro­man­tiz­mo poe­tai net bu­vo lin­kæ jaus­ti mir­tá (Ler­mon­to­vas, No­va­lis, Pa­te­fis, Bai­ro­nas, Puš­ki­nas, Slo­vac­kis...).

Jau­nu ga­li­ma iš­lik­ti il­gai. Gal neá­ma­no­ma iš­lik­ti re­kor­dø sie­kian­èiu spor­ti­nin­ku, bet ga­li­ma ieš­ko­ti, ban­dy­ti, t. y. kaip jau­nys­të­je bû­ti mo­ki­niu. Jau­nys­tës sa­vy­biø ga­li­me pa­siim­ti á se­nat­væ. Nors, sa­ko, štai to­kie jau­nys­tës pri­si­mi­ni­mai by­lo­ja, kad atei­na se­nat­vë. Ma­nau, kad ne­rei­kia pa­si­duo­ti se­nat­vei, bet ir ne­rei­kia verkš­len­ti dël praë­ju­sios jau­nys­tës, juo la­biau guos­tis, kad „jau­nys­të pra­ras­ta“, kad ji ga­lë­jo bû­ti ge­res­në. Ne, ne­ga­lë­jo.