Egi­di­jus VA­REI­KIS,
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Sa­vait­raš­tis „Ti­me“ lai­ko­mas pres­ti­ži­niu po­li­ti­kos ana­li­zės ir vie­šo­sios nuo­mo­nės for­ma­vi­mo lei­di­niu. Vie­na iš jo pri­vi­le­gi­jų kas­met me­tų pa­bai­go­je iš­rink­ti me­tų žmo­gų – as­me­ny­bę, ku­ri lai­ky­ti­na tų me­tų pa­sau­lio po­li­ti­nės ir vi­suo­me­ni­nės įta­kos sim­bo­liu. Šie­met „Ti­me“ pa­si­rin­ko ne ko­kį nors konk­re­tų as­me­nį, o ano­ni­mą, ku­rio var­das – Pro­tes­tuo­to­jas. 2011-ie­ji pa­teks į is­to­ri­ją kaip me­tai, kai daž­niau­siai ži­nių su­ves­ti­nė­se, TV ko­men­ta­ruo­se mir­gė­jo žo­dis „pro­tes­tas“, o ek­ra­nuo­se šmė­ža­vo lyg ir pa­pras­ti, emo­cin­gai nu­si­tei­kę įvai­rių tau­tų, ra­sių ir ti­kė­ji­mo at­sto­vai.

Ko­kių tik pro­tes­to veiks­mų per­nai pa­sau­lis ne­ma­tė. Mi­nė­ta­me lei­di­ny­je pa­teik­tas že­mė­la­pis ro­do, kad pro­tes­tuo­ta prieš vis­ką: ti­be­tie­čiai vie­šai su­si­de­gin­da­vo pro­tes­tuo­da­mi prieš Ki­ni­jos val­džios po­li­ti­ką, ru­sai, ne­pai­sy­da­mi ru­dens dar­ga­nų, reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl su­klas­to­tų rin­ki­mų, Šiau­rės Af­ri­kos ša­lių gy­ven­to­jai pro­tes­tais su gink­lu ran­ko­se ver­tė sa­vo įgri­su­sius va­do­vus, grai­kai ne­no­rė­jo su­tik­ti su sa­vos val­džios tau­py­mo po­li­ti­ka, ame­ri­kie­čiai oku­pa­vo Niu­jor­ko vers­lo ra­jo­ną ir ap­lin­ki­nes gat­ves. Net san­tū­rūs lie­tu­viai, nors ir ra­miai, ta­čiau pro­tes­ta­vo, tie­sa, ne dėl glo­ba­lių da­ly­kų.

Sie­kian­tie­ji per­mai­nų „Ti­me“ rin­ki­muo­se ap­len­kė Bin La­de­ną su­nai­ki­nu­sių pa­jė­gų va­dą, įžy­mų me­ni­nin­ką-re­zis­ten­tą Ki­ni­jo­je, prin­ce­sę ir ki­tus kan­di­da­tus. Ga­li­ma daug kal­bė­ti apie tai, kas vi­sus pro­tes­tuo­to­jus jun­gia, kas ski­ria, kiek jie nuo­šir­dūs, kiek – sam­do­mi, ta­čiau „Ti­me“ sig­na­las aiš­kus – ti­piš­kas 2011 me­tų įvy­kis yra ne­su­ti­ki­mas su eg­zis­tuo­jan­čia tvar­ka ir sie­kis keis­ti ją ne de­ry­bų ke­liu, o nau­do­jant so­cia­li­nį ar net fi­zi­nį spau­di­mą. Ne vi­si su­tin­ka su tuo, kad pro­tes­tai, o ne koks nors pro­gre­sas yra ge­ras „Ti­me“ pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jus, ta­čiau jis ver­čia su­si­mąs­ty­ti. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad pra­de­da­ma vers­ti nu­si­sto­vė­ju­si pa­sau­lio tvar­ka, ku­rio­je pa­brė­žia­ma, kad vals­ty­bė yra tei­si­nė, o žmo­gaus tei­sės – vie­na iš pa­sau­lio tvar­ką lai­kan­čių ko­lo­nų.

Me­tų žmo­gus yra ren­ka­mas nuo 1927 me­tų, kai to­kiu pa­skelb­ti su­ma­ny­ta At­lan­tą per­skri­du­sį JAV pi­lo­tą Char­le­są Lind­berg­hą.

„Ti­me“ pa­gar­sė­jo kar­tais drą­siais, kar­tais ir ne­leng­vai paaiš­ki­na­mais spren­di­mais. Be­je, ne vi­sa­da me­tų žmo­gu­mi skel­bia­mas tei­gia­mas he­ro­jus. Pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jus, anot lei­dė­jų, yra ne do­ry­bė, o rea­li įta­ka, ku­ri ne vi­sa­da yra iš do­ro­sios pu­sės. Bu­vo, tie­sa, Jo­nas Pau­lius II ir Ro­nal­das Rea­ga­nas, bu­vo Le­chas Wa­lę­sa ir ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta II, 1956 me­tais bu­vo veng­rų lais­vės ko­vo­to­jas, ta­čiau po me­tų – Veng­ri­ją krau­jy­je skan­di­nęs Chruš­čio­vas. Me­tų žmo­nė­mis bu­vo iš­rink­tas Sta­li­nas ir Hit­le­ris, And­ro­po­vas ir Cho­mei­ni... Lie­tu­viams tu­rė­tų įdo­miai nu­skam­bė­ti, kad Hit­le­ris me­tų žmo­gu­mi ta­po at­kū­ręs Vo­kie­ti­jos ga­lią, Sta­li­nas 1939 me­tais su­da­ręs su Hit­le­riu Eu­ro­pą pa­da­li­ju­sį pa­ktą, mums ži­no­mą Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktu, o ant­rą kar­tą už tai, kad 1942 me­tais su­stab­dė vo­kie­čius prie Sta­ling­ra­do.

Eu­ro­pie­čių tarp me­tų žmo­nių nuo 1927 m. pa­si­tai­kė ne­ma­žai – 25 as­me­nys, iš ku­rių pen­ki moks­li­nin­kai, ke­tu­ri SSSR va­do­vai, trys Vo­kie­ti­jos, du Pran­cū­zi­jos va­do­vai, du po­pie­žiai, po vie­ną bri­tų ir Ru­si­jos ly­de­rį ir t. t.

Ga­li­ma nea­be­jo­ti, kad Crur­chi­lis, Mars­cha­las, De Gau­le, Ade­naue­ris ar Brand­tas pa­tei­si­no į juos su­dė­tas vil­tis. Ga­li­ma abe­jo­ti dėl And­ro­po­vo ir Pu­ti­no. Ga­li­ma ne­mėg­ti di­džių JAV pra­mo­ni­nin­kų, kny­gų lei­dė­jų, ka­ra­liš­kos di­nas­ti­jos grio­vė­jų ar Tre­čio­jo pa­sau­lio ly­de­rių, ta­čiau jie vis tiek da­rė įta­ką vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mui. Kiek­vie­nam siū­lau pa­stu­di­juo­ti pa­gal sa­vo sko­nį. Tik­rai įdo­mu.

Ar pro­tes­tuo­to­jai pa­keis pa­sau­lį, ga­liau­siai ar tik­rai jis su­konst­ruo­tas taip blo­gai, kad tik su­grio­vus esa­mą ga­li­ma pa­sta­ty­ti ką nors ge­res­nio?

Me­tams bė­gant ir mes ne­atmes­ki­me ga­li­my­bės pa­da­ry­ti dar daug ką įdo­maus ir pa­tys gau­ti įta­kin­go as­mens var­dą. Be­je, ar ži­no­te, kad dau­gu­ma iš jū­sų ir da­bar ga­li­te sau pri­si­skir­ti me­tų žmo­gaus ti­tu­lą. 2006-ai­siais me­tų žmo­gu­mi ta­po vi­si, be­si­nau­do­jan­tys in­ter­ne­tu ar tu­rin­tys sa­vo tink­la­la­pius. To­kiu bū­du jūs kaip nie­kad stip­riai są­ly­go­ja­te pa­sau­lio li­ki­mą. To­kia ta glo­ba­li­za­ci­ja.

O gin­čą, kas le­mia gy­ve­ni­mą – po­li­ti­niai spren­di­mai ar moks­lo tie­sos, lai­mi pa­sta­ro­ji. 1999 me­tais „Ti­me“ iš­rin­ko ir šimt­me­čio žmo­gų, ti­tu­lą ati­duo­da­mas Al­ber­tui Einš­tei­nui. Nors vis­kas re­lia­ty­vu, ta­čiau tai tik­riau­sia tie­sa.