Ri­čar­das JA­KU­TIS

Pers­kai­tę šio teks­to pa­va­di­ni­mą, dau­ge­lis nu­spręs, kad jis apie kom­piu­te­rius. Ne, šis teks­tas apie pre­ky­bos cent­rus, nes nu­ste­bau su­ži­no­jęs, kad Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos ir Šiau­lių pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­ruo­se „Ak­ro­po­lis“ per­nai ap­si­lan­kė 45,8 mln. žmo­nių, t. y.  2,2 pro­c. dau­giau nei 2010 m. (už­per­nai pre­ky­bos cent­ruo­se lan­ky­to­jų bu­vo 44,8 mln.). Iš vi­so Vil­niaus, Klai­pė­dos ir Šiau­lių „Ak­ro­po­liuo­se“ per­nai at­si­da­rė dau­giau nei 30 nau­jų par­duo­tu­vių ir res­to­ra­nų, o pre­ky­bos ir pra­mo­gų cent­rų plo­tai bu­vo iš­nuo­mo­ti 100 pro­c. Tie­sa, sta­tis­ti­niai duo­me­nys, ma­no gal­va, nė­ra ge­ras da­ly­kas – jie nu­ro­do, kaip gy­ven­ti, nes, gir­di, taip gy­ve­na ki­ti.

Lie­tu­viai jau ku­rį lai­ką skun­džia­si, kad kas­met Nau­juo­sius pa­si­tin­ka kur kas la­biau nu­skur­dę nei prieš tai bu­vu­sius. Mū­sų gy­ve­ni­me be­li­ku­si vie­nin­te­lė at­kar­pa – nuo sun­kaus gy­ve­ni­mo iki neį­ma­no­mo. To­dėl ne­ste­bi­na eti­ke­to mo­ky­to­jų pa­ta­ri­mai, kad to­kiu me­tu net do­va­nos tu­ri bū­ti pra­ktiš­kos – to­kios, kad jų ga­vė­jas ne­pa­si­jus­tų ne­pa­to­giai dėl jų pra­ban­gu­mo ir po­rei­kio at­si­dė­ko­ti. Jos ga­li bū­ti ne­tgi to­kios, kad pa­skui bū­tų ga­li­ma per­do­va­no­ti, o už­vis ge­riau­sios – pra­ban­giai su­var­to­ja­mos (iš­ge­ria­mos, su­val­go­mos, išuos­to­mos).

Jei prieš ke­le­tą me­tų jūs pa­to­giai gy­ve­no­te iš ban­ko pa­sko­los įsi­gy­ta­me erd­via­me bu­te, vai­ra­vo­te apy­nau­jį (ir­gi daž­nai už pa­sko­lą pirk­tą) au­to­mo­bi­lį ir ga­lė­jo­te iš­mai­tin­ti ke­tu­rių as­me­nų šei­mą bei šu­nį, tai nuo 2008-ųjų ru­dens vis­kas pa­si­kei­tė. Sta­tis­ti­nio var­to­to­jo po­rtre­tas jau ki­toks – din­go op­ti­miz­mo šyp­se­na. To­dėl keis­ta, kad daug kas dar te­be­ser­ga šo­po­ho­liz­mo li­ga. Ki­taip dar šis po­trau­kis va­di­na­mas „par­duo­tu­vių li­ga“, „li­guis­tu ap­si­pir­ki­nė­ji­mu“, o šią aist­rą tu­rin­ty­sis – šo­po­ma­nu, par­duo­tu­vių ma­nia­ku. „Par­duo­tu­vių li­ga“ pri­ski­ria­ma prie pri­klau­so­my­bių kaip ir al­ko­ho­liz­mas, rū­ky­mas, nar­ko­ti­kų var­to­ji­mas, lo­ši­mas, pri­klau­so­my­bė nuo in­ter­ne­to ir pan.

Pir­mą kar­tą pir­ki­mo ma­ni­ja ap­ra­šy­ta 1883 m. Gar­sus pran­cū­zų ra­šy­to­jas Emi­lis Zo­la sa­vo ro­ma­ne „Mo­te­rų lai­mė“ la­bai tiks­liai ap­ra­šė li­gą, ku­ri tru­pu­tį dau­giau nei po šim­to me­tų me­di­ci­no­je bu­vo įvar­dy­ta „par­duo­tu­vių li­ga“. Il­ga­lai­kiai ty­ri­mai lei­do moks­li­nin­kams pa­da­ry­ti įdo­mią iš­va­dą, kad ši li­ga ne­var­gi­na Ry­tų tau­tų – tai Va­ka­rų vi­suo­me­nės yda. Ry­tie­čius vei­kiau­siai ap­sau­go jiems bū­din­ga iš­min­tis ir ge­bė­ji­mas tau­py­ti. Va­ka­rų pa­sau­ly­je pir­ki­mo ma­ni­ja vis di­dė­jo ir da­bar ji yra už­val­džiu­si apie 10 mln. ame­ri­kie­čių, apie 1 mln. vo­kie­čių ir 0,5 mln. bri­tų. Kai ku­rie jų bu­ria­si į ano­ni­mi­nių pir­kė­jų gru­pes, ku­rio­se tai­ko­ma įpras­ta ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų 12 žings­nių ir 12 tra­di­ci­jų pro­gra­ma. De­ja, nė­ra leng­va at­si­lai­ky­ti prieš rek­la­mas, juo­lab kad nau­jau­sios rek­la­mos jau ne­be­siū­lo ko­kios nors vie­nos pre­kės, o ska­ti­na tie­siog pirk­ti.

Skai­čiau, kad Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je žu­vo ant­ras pir­ki­mo ma­ni­ja ser­gan­tis ša­lies gy­ven­to­jas. Bri­tų po­li­ci­ja pra­ne­šė, kad nuo­sa­va­me na­me Man­čes­te­rio prie­mies­ty­je, Stok­por­te, ap­tik­tas 77-erių me­tų Džoa­nos Ke­nein kū­nas. Mo­te­ris bu­vo gy­va pa­lai­do­ta po neiš­pa­kuo­tų pir­ki­nių krū­va. Ne­di­de­lia­me mo­ters būs­te jau be­veik ne­be­bu­vo vie­tos gy­ven­ti – vi­sos pa­tal­pos bu­vo už­vers­tos 16 me­tų pirk­to­mis ir net neiš­pa­kuo­to­mis elekt­ros pre­kė­mis, dra­bu­žiais ir įvai­riais pa­puo­ša­lais. Pen­si­nin­kės kū­nas bu­vo ap­tik­tas po to, kai ji neat­vy­ko su­tar­tu lai­ku pas sa­vo gy­dy­to­ją. Šiek tiek anks­čiau iš troš­ku­lio, už­griu­vus pre­kių krū­vai, sa­vo na­muo­se Brug­to­ne žu­vo 74-me­tis Gor­do­nas Stiuar­tas.

Vy­riš­kis kas sa­vai­tę pirk­da­vo vis nau­jus ba­tus. Dėl žmo­nos prie­kaiš­tų jis bi­jo­da­vo juos ne­štis na­mo, to­dėl pa­si­dė­da­vo pas drau­gus ar slėp­da­vo dar­bo spin­to­je. Iš pra­džių bend­ra­dar­biai ma­nė, kad jo žmo­na la­bai tau­pi ir ne­lei­džia pirk­ti ba­tų. Vė­liau pa­ma­tė, kad vy­ras tų ba­tų nea­vi ir ne­tgi juos pa­mirš­ta.

To­kia is­to­ri­ja ap­ra­šy­ta ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sio­je psi­cho­lo­gės Lai­mos Bu­lo­tai­tės kny­go­je „Prik­lau­so­my­bių ana­to­mi­ja“. Nors kny­gos au­to­rė pa­tei­kia vy­riš­kio pir­ki­mo ma­nia­ko pa­vyz­dį, vis dėl­to pir­ki­mo ma­ni­ja daž­niau ser­ga mo­te­rys. Tai paaiš­ki­na­ma tuo, kad mo­te­rims, la­biau nei ra­cio­na­lie­siems vy­rams, rei­kia jaus­mų, emo­ci­jų. Šis po­rei­kis ir ten­ki­na­mas per­kant. Me­ri­li­na Mon­ro yra pa­sa­kiu­si: „Ne pi­ni­guo­se lai­mė, o pir­ki­niuo­se.“ Ar pa­ste­bė­jo­te, kad mo­te­rys į ma­ta­vi­mo­si ka­bi­ną kas­kart ne­ša­si de­šimt dra­bu­žių, o nu­spren­du­sios nu­si­pirk­ti, pa­vyz­džiui, su­kne­lę, jų vi­du­ti­niš­kai pa­si­ma­tuo­ja de­šimt? Tik 30 pro­c. pir­ki­nių mo­te­rys įsi­gy­ja ap­gal­vo­ju­sios iš anks­to, 70 pro­c. – spon­ta­niš­kai. Tik ži­no­ki­te, mo­te­rys, kad ge­riau­sias jū­sų pir­ki­nys yra tin­ka­mai pa­si­rink­tas vy­ras.

Psi­choa­na­li­ti­kai aiš­ki­na, kad po­lin­kį pirk­ti tu­ri ir tie, ku­rie vai­kys­tė­je jau­tė ši­lu­mos, ar­tu­mo, mei­lės sty­gių. O dar tie pen­kias­de­šimt so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tų, kai par­duo­tu­vės bū­da­vo tuš­čios ir pirk­da­vai vis­ką, ką tik gau­da­vai. Ar ga­li­ma to­kiam žmo­gui pa­dė­ti? Su­dė­tin­ga. Tab­le­čių juk nė­ra – rei­kia keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, o tai nė­ra leng­va.

Šo­po­ho­liz­mui su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos – per ma­si­nes in­for­ma­ci­jos prie­mo­nes vi­są pa­rą ra­gi­na­ma pirk­ti. Lei­di pi­ni­gus – at­si­kra­tai dep­re­si­jos, be­rei­ka­lin­gos naš­tos, esi po­pu­lia­rus, tu­ri drau­gų. Toks „idea­lus vaiz­de­lis“ per­ša­mas ne tik per rek­la­mas, bet ir te­le­vi­zi­jos se­ria­luo­se. Ar pa­ste­bė­jo­te – pa­sta­rų­jų he­ro­jai vis lei­džia pi­ni­gus ka­vi­nė­se, vis ką nors per­ka pre­ky­bos cent­ruo­se. „Siau­bas, ko­kia die­na! Neišt­ver­siu, jei ko nors ne­nu­si­pirk­siu...“ – tik­riau­siai esa­te gir­dė­ję dar­be, ba­re ar gat­vė­je. Vie­ne­ti­nį, itin bran­gų daik­tą per­kan­tis žmo­gus ap­gau­bia­mas pa­gar­biu par­da­vė­jų žvilgs­niu ir ima jaus­tis ge­riau. Pa­na­šiai jau­čia­si ir ga­lin­gų dži­pų vai­ruo­to­jai, va­ži­nė­jan­tys mies­tui vi­siš­kai ne­pri­tai­ky­tu au­to­mo­bi­liu.

Jau XIX a. vi­du­ry­je Ame­ri­ko­je pro­tin­gos gal­vos su­pra­to ma­žo asor­ti­men­to par­duo­tu­vių trū­ku­mus ir ėmė kur­ti uni­ver­sa­li­nes par­duo­tu­ves, ku­rio­se pre­kia­vo mais­to ir na­mų apy­vo­kos pre­kė­mis. XX a. tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je pra­dė­ti sta­ty­ti pir­mie­ji pre­ky­bos cent­rai. Juo­se pre­kių asor­ti­men­tas bu­vo dar pla­tes­nis. Tai­gi šian­dien di­de­lio dė­me­sio su­si­lau­kian­tys pre­ky­bos gi­gan­tai tu­ri sa­vo ne­trum­pą is­to­ri­ją. Lie­tu­vo­je pir­mie­ji cent­rai iš­dy­go prieš 20 ar net dau­giau me­tų. Skai­čiau, kad 2010 m. Lie­tu­va pa­gal pre­ky­bos cent­rų plėt­rą ap­len­kė ES vi­dur­kį (Šiau­liai pra­len­kė Lie­tu­vos vi­dur­kį). Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai apy­var­tą per me­tus skai­čiuo­ja mi­li­jo­nais. Mil­ži­niš­kas pel­nas lei­džia spar­čiai jų dau­gin­ti. 2000 m. šve­dai ati­da­rė pir­mą „Ri­mi“ „su­per­mar­ke­tą“ mū­sų ša­ly­je, o da­bar jau tu­ri­me dau­giau nei 50 šio tink­lo par­duo­tu­vių. 1991 m. trys bro­liai bel­gai pra­dė­jo Lie­tu­vo­je kur­ti „Iki“ pre­ky­bos cent­rus. Da­bar jų Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je yra dau­giau nei 200.

Ap­link toks gy­ve­ni­mas, kad ki­nai pa­kei­tė žy­dus. Aukš­čiau­sias pa­sau­lio žmo­gus – ki­nas. Že­miau­sias – ir­gi. Nes­var­bu, po ko­kią ša­lį ke­liau­ja­te, su­ve­ny­rai vis tiek bus ki­niš­ki. Net pi­giuo­se alaus ba­ruo­se jau nie­kas ne­beaiš­ki­na, kad vi­sus ap­ga­vo ir su­klai­di­no per Ame­ri­ką pa­sau­lį val­dan­tys žy­dai. Vi­sos kal­bos da­bar apie ki­nus.

Gal juo­du hu­mo­ru rei­kė­tų pa­va­din­ti ži­nią, kad pra­si­dė­jus kri­zei vis dau­giau žmo­nių kei­čia plom­bas, nes dėl nuo­lat pa­ti­ria­mo stre­so daž­niau grie­žia dan­ti­mis, o ryk­liai žmo­nes puo­la re­čiau, nes ma­žiau kas lei­džia lai­ką pa­plū­di­miuo­se. Mū­sų eko­no­mi­kos ana­li­ti­kai vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je džiaugs­min­gai šū­kau­ja, kad kri­zė bai­gė­si, o ki­to­je sun­kiai dū­sau­ja, kad te­be­si­tę­sia ar grįž­ta. Taip ir neaiš­ku, ku­ria­me kri­zės eta­pe at­si­dū­rė­me. Ži­no­ma, pa­ra­dok­sa­lu, kad iki kri­zės žmo­nės sko­li­no­si, o per kri­zę tau­po, nors fi­nan­si­ne pra­sme tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai, pa­vyz­džiui, būs­tus ma­siš­kai pir­ko­me ta­da, kai jų kai­nos bu­vo di­džiau­sios.

Anks­čiau sun­ku bu­vo pra­kal­bin­ti par­da­vė­ją, da­bar šis vai­ko­si ta­ve po par­duo­tu­vę. Ra­šy­to­jas Si­gi­tas Pa­ruls­kis pa­sa­ko­ja, kad la­bai mėgs­ta klau­sy­tis par­da­vė­jų, kaip šie pa­ky­lė­tai pa­sa­ko­ja apie siū­lo­mą pre­kę. Išk­lau­sai, o pa­skui ne­su­ran­di kre­di­ti­nės kor­te­lės, at­si­pra­šai, paaiš­ki­ni, kad ją pa­li­kai na­muo­se ir ei­ni į ki­tą par­duo­tu­vę. Koks ma­lo­nu­mas neiš­leis­ti nė cen­to, bet jaus­tis vis­ko pri­si­pir­kus. Net jei len­kų ir lie­tu­vių po­li­ti­kai ne­su­ta­ria, tai len­kų par­da­vė­jams lie­tu­viai – ar­ti­miau­si drau­gai. Nė vie­nas ne­pak­laus, ko­dėl „w“ ne­ra­šo­te, tik pirk ir mo­kėk.

Ką pa­tar­ti ser­gan­čiam šo­po­ho­liz­mu? Prieš ei­nant į PC so­čiai pa­val­gy­ti (tuš­čias skran­dis – blo­gas pa­ta­rė­jas), ne­si­neš­ti mo­kė­ji­mo kor­te­lės (kai ne­ma­tai, kiek pi­ni­gų ten­ka iš­leis­ti, dau­giau sau lei­di) ir su­ra­šy­ti la­pe­ly­je, ko tik­rai rei­kia. Bū­tent tik šiuo la­pe­liu va­do­vau­tis, vaikš­tant tarp pre­kių len­ty­nų. Ko­dėl vi­sos bū­ti­nos pre­kės „pa­slėp­tos“ gi­liai pre­ky­bos cent­re, o prie ka­sų pri­krau­ta šo­ko­la­do ba­to­nė­lių, kram­to­mo­sios gu­mos? Ži­no­ma, tik to­dėl, kad pa­sku­ti­nę mi­nu­tę su­si­gun­dy­tum nu­si­pirk­ti dar ko nors gar­daus. Juk ir ve­ži­mė­liai yra to­kio dy­džio, kad jau­tie­si ko­ne įpa­rei­go­tas pri­si­krau­ti ne­rei­ka­lin­gų da­ly­kų – ne­jau stum­si prie ka­sos tuš­čią? To­dėl dar vie­nas pa­ta­ri­mas – pa­lik ra­my­bė­je ve­ži­mė­lį ir čiupk krep­še­lį, o jei rei­kia vos po­ros daik­čiu­kų, neimk ir to.

Kaž­ka­da ka­ra­lius Sa­lia­mo­nas ant sma­rag­di­nio žie­do už­ra­šė: „Ir tai praeis.“ To­kius žo­džius da­bar no­rė­tu­me skir­ti kri­zei. Gai­la tik, kad Šiau­liuo­se žmo­nės liūd­ni. Liūd­ni slen­ka bul­va­ru, su­si­mąs­tę sė­di ba­re. Ar ne­su­si­mąs­tė­te, kad net mū­sų sek­sas kaž­koks nuo­bo­dus, už­si­tę­sęs? Gal to­dėl, kad dar to­li iki va­sa­ros. Bet, žiū, es­tai. Įrau­dę, nors ir žie­ma, spor­tuo­ja be­veik vi­si. Vi­si su pa­čiū­žo­mis, ro­gu­tė­mis, bent jau  už­da­ruo­se kor­tuo­se žai­džia te­ni­są. Mū­sų jau­ni­mas be idė­jų, vy­res­nie­ji nu­grimz­dę į pri­si­mi­ni­mus. Pap­ras­čiau­sia pra­mo­ga – pri­si­ger­ti ir sės­ti prie vai­ro. Dar mū­sų mies­te­lė­nų nuo­skau­da, kad gy­ve­na ne Vil­niu­je. Sos­ti­nė, gir­di, yra sa­vo dva­sia lais­vas ir eu­ro­pė­jan­tis mies­tas.

Re­ne­san­so vy­ru­kams la­bai no­rė­jo­si per­tvar­ky­ti ne­tei­sin­gą tam­suo­liš­ką pa­sau­lį. Kaip da­bar to­kių mums rei­kė­tų! Gal ateis lai­kas, kai pirk­da­mi atei­si­me į pro­tą? Gal daug kas pa­si­keis? Nors, iš­klau­sius Sei­mo po­sė­dį, per­ša­si iš­va­da apie pa­sau­lio pa­bai­gos ga­li­my­bę vie­no­je at­ski­ro­je ša­ly­je. Ką ga­li ži­no­ti, gal mū­sų val­dan­tie­ji vis dar įsi­ti­ki­nę, kad emig­ra­ci­ja ir ne­dar­bas yra tik gan­dai?

Pas­kam­bi­nau drau­gui. Iš­gir­dęs ma­no bal­są jis ap­si­džiau­gė:

- O, pa­ži­nau, kas skam­bi­na!

- Pa­ži­nai... – nu­liū­dau. – Va­di­na­si, ne­bū­siu tur­tin­gas.