Šiaip ar taip, jei sumanytumėme kam nors ausis padabinti makaronais, ne bet kokie tiktų. Vermišelių neužkabinsi. Reikėtų plonų ir ilgų, kokių nors spagečių. Arba lakštinių. Ogi imkime ir pasigaminkime naminių!
Kai parduotuvėse daug visokių rūšių makaronų, ar verta vargti minkant tešlą namuose? Kita vertus, kodėl gi ne? Naminiai lakštiniai bus kitokio skonio nei pirktiniai visų pirma todėl, kad naudosime paprastus lietuviškus miltus. Pirktiniai makaronai gaminami iš kietųjų rūšių kviečių miltų. Be to, naminius lakštinius pastiprinsime kiaušiniais. Būtinai įminkysime kitą svarbų ingredientą – meilės. O kad būtų dar įdomiau, juos padarysime spalvotus.
Paprastai makaronai gaminami iš miltų ir vandens, kartais dar įmušant kiaušinį. Jeigu vietoj vandens paimsime daržovių tyrės, lakštiniai ne tik atrodys įspūdingai, bet ir taps tikrais vitaminų ir mineralinių medžiagų užtaisais.
Geltoniesiems lakštiniams tinka moliūgo tyrė. Jos atsargų buvau prisiruošusi rudenį. Moliūgą iškepiau orkaitėje, sutryniau į tyrę, nedidelėmis porcijomis užšaldžiau šaldiklyje ir apie tai šiame laikraštyje papasakojau. Atėjo pavasaris, o atsargų, žiūriu, dar tebeturiu. Moliūgas taigi buvo didelis! Tyrę tiesiog atšildžiau ir sunaudojau tešlai. Moliūgus į tešlą maišyti – ne mano išradimas, taip dažnai daro italai, gamindami ne tik lakštinius, bet ir virtinukus su įvairiais įdarais.
Raudoniesiems lakštiniams naudojau pomidorų tyrę. Atkreipiu dėmesį į tai, kad pomidorų tyrė nėra pomidorų padažas, į kurį būna primaišyta krakmolo, acto, pipirų, obuolių tyrės, česnakų ir dar galai žino ko. Pomidorų tyrė – tiesiog pertrintas pomidorų minkštimas be sėklyčių, į kurį arba visai nieko nedėta, arba tik druskos. Mačiau, kad jos būna pirkti, vadinasi „passata di pomodoro“, pomidorų pasta arba pomidorų tyrė.
Žalieji lakštiniai paprastai daromi su špinatais, kurie šiek tiek patroškinami labai mažame kiekyje vandens ir sutrinami smulkintuvu. Aš dariau su dilgėlėmis, kurias pavasarį labai mėgstu ir dedu visur, kur tik sugalvoju. Pasidomėjusi dilgėlių naudingomis savybėmis, radau ilgiausią sąrašą dorybių, tikrų ditirambų – jos vadinamos vertybių vertybe ir patvorių karaliene. Nebūsime išdidūs ir vieną kitą vertybę suvartosime. Pasirinkime jaunų dilgėlių viršūnėlių, nuplaukime ir užpilkime verdančiu vandeniu. Po kokių penkių minučių vandenį nupilkime, dilgėles sudėkime į smulkintuvą ir sumalkime į tyrę.
Visų lakštinių tešla ruošiama vienodai. Ant kočiojimo lentos (arba į dubenį) supilkime kauburėlį miltų. Viduryje padarykime duobutę – „kraterį“. Atskirai suplakime porą kiaušinių, daržovių tyrę, šaukštą aliejaus, ir supilkime mišinį ant miltų. Iš pradžių maišykime šakute, vis užgriebdami miltų, o kai tešla pasidarys tiršta, pradėkime minkyti rankomis. Miltų berkime tiek, kiek „prašo“ tešla – ji turi būti kieta ir nelipti prie rankų. Miltų sugeriamas vandens kiekis priklauso nuo jų glitimo, todėl recepte neįmanoma nurodyti tikslaus miltų ir skysčio santykio. Gerai išminkytą tešlą suvyniokime į maistinę plėvelę ir padėkime bent pusvalandį, kad išbrinktų.
Padėkime tešlą ant kočiojimo lentos. Kad nepriliptų, paberkime miltų. Iškočiokime ploną tešlos lakštą – kuo ploniau, tuo skaniau. Supjaustykime lakštą norimos formos gabaliukais (pavyzdžiui, juostelėmis, kurias būtų patogu kabinti ant ausų). Galima lakštinius virti iš karto, galima leisti truputį apdžiūti arba galima visiškai išdžiovinti ir saugoti susidėjus į popierinį maišelį. Seniau kaimuose moteriškės prisiruošdavo naminių lakštinių atsargų, kai turėdavo atliekamų kiaušinių. Beje, spalvotų lakštinių ryšuliukas galėtų būti miela dovana artimam žmogui.
Kuo ploniau iškočioti, kuo mažiau apdžiuvę lakštiniai, tuo trumpiau juos reikia virti. Pastebėjau, kad daržovės skonį keičia labai nedaug, todėl tiks bet kokie receptai makaronams: ir su įvairiu padažu, ir kaip garnyras prie mėsos patiekalų, į sriubą, salotas.
Po trijų rūšių spalvotos tešlos mano fantazija nurimo, gaminti lakštinių su kitomis daržovėmis nebesiėmiau, nors esu mačiusi juodų makaronų, į kuriuos įmaišyta sepijos (iš kur jos gaučiau?), ir lakštinių su burokėliais. Jų spalva ypač intensyvi prieš verdant, o atrodo taip neįprastai, kad kai kas juos net vadina „psichodeliniais“ lakštiniais. Ar būtų skanu? Nežinau, nebandžiau. O štai tuos, kuriuos išbandžiau, nuoširdžiai rekomenduoju.
Lija