(2012-05-18 Nr. 417) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 21 D. Pirmadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Savaitgalis
Spal­vo­ti na­mi­niai lakš­ti­niai

Dar ne­su ma­čiu­si, kad kas nors vaikš­čio­tų su ka­ban­čiais ant au­sų ma­ka­ro­nais, nors apie tai kal­bant gir­džiu nuo­lat. Net ir dai­ną te­ko gir­dė­ti: „Ma­ka­ro­nų tu man ne­ka­bink...“ Ir iš kur toks po­sa­kis ap­skri­tai at­si­ra­do?

 

 

Šiaip ar taip, jei su­ma­ny­tu­mė­me kam nors au­sis pa­da­bin­ti ma­ka­ro­nais, ne bet ko­kie tik­tų. Ver­mi­še­lių neuž­ka­bin­si. Rei­kė­tų plo­nų ir il­gų, ko­kių nors spa­ge­čių. Ar­ba lakš­ti­nių. Ogi im­ki­me ir pa­si­ga­min­ki­me na­mi­nių!

Kai par­duo­tu­vė­se daug vi­so­kių rū­šių ma­ka­ro­nų, ar ver­ta varg­ti min­kant teš­lą na­muo­se? Ki­ta ver­tus, ko­dėl gi ne? Na­mi­niai lakš­ti­niai bus ki­to­kio sko­nio nei pirk­ti­niai visų pir­ma to­dėl, kad nau­do­si­me pa­pras­tus lie­tu­viš­kus mil­tus. Pirk­ti­niai ma­ka­ro­nai ga­mi­na­mi iš kie­tų­jų rū­šių kvie­čių mil­tų. Be to, na­mi­nius lakš­ti­nius pa­stip­rin­si­me kiau­ši­niais. Bū­ti­nai įmin­ky­si­me ki­tą svar­bų ing­re­dien­tą – mei­lės. O kad bū­tų dar įdo­miau, juos pa­da­ry­si­me spal­vo­tus.

Pap­ras­tai ma­ka­ro­nai ga­mi­na­mi iš mil­tų ir van­dens, kar­tais dar įmušant kiau­ši­nį. Jei­gu vie­toj van­dens paim­si­me dar­žo­vių ty­rės, lakš­ti­niai ne tik at­ro­dys įspū­din­gai, bet ir taps tik­rais vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų už­tai­sais.

Gel­to­nie­siems lakš­ti­niams tin­ka mo­liū­go ty­rė. Jos at­sar­gų bu­vau pri­si­ruo­šu­si ru­de­nį. Mo­liū­gą iš­ke­piau or­kai­tė­je, su­try­niau į ty­rę, ne­di­de­lė­mis po­rci­jo­mis už­šal­džiau šal­dik­ly­je ir apie tai šia­me laik­raš­ty­je pa­pa­sa­ko­jau. Atė­jo pa­va­sa­ris, o at­sar­gų, žiū­riu, dar te­be­tu­riu. Mo­liū­gas tai­gi bu­vo di­de­lis! Ty­rę tie­siog at­šil­džiau ir su­nau­do­jau teš­lai. Mo­liū­gus į teš­lą mai­šy­ti – ne ma­no iš­ra­di­mas, taip daž­nai da­ro ita­lai, ga­min­da­mi ne tik lakš­ti­nius, bet ir vir­ti­nu­kus su įvai­riais įda­rais.

Rau­do­nie­siems lakš­ti­niams nau­do­jau po­mi­do­rų ty­rę. Atk­rei­piu dė­me­sį į tai, kad po­mi­do­rų ty­rė nė­ra po­mi­do­rų pa­da­žas, į ku­rį bū­na pri­mai­šy­ta krak­mo­lo, ac­to, pi­pi­rų, obuo­lių ty­rės, čes­na­kų ir dar ga­lai ži­no ko. Po­mi­do­rų ty­rė – tie­siog per­trin­tas po­mi­do­rų minkš­ti­mas be sėk­ly­čių, į ku­rį ar­ba vi­sai nie­ko ne­dė­ta, ar­ba tik drus­kos. Ma­čiau, kad jos bū­na pirk­ti, va­di­na­si „pa­ssa­ta di po­mo­do­ro“, po­mi­do­rų pa­sta ar­ba po­mi­do­rų ty­rė.

Ža­lie­ji lakš­ti­niai pa­pras­tai da­ro­mi su špi­na­tais, ku­rie šiek tiek pa­troš­ki­na­mi la­bai ma­ža­me kie­ky­je van­dens ir su­tri­na­mi smul­kin­tu­vu. Aš da­riau su dil­gė­lė­mis, ku­rias pa­va­sa­rį la­bai mėgs­tu ir de­du vi­sur, kur tik su­gal­vo­ju. Pa­si­do­mė­ju­si dil­gė­lių nau­din­go­mis sa­vy­bė­mis, ra­dau il­giau­sią są­ra­šą do­ry­bių, tik­rų di­ti­ram­bų – jos va­di­na­mos ver­ty­bių ver­ty­be ir pa­tvo­rių ka­ra­lie­ne. Ne­bū­si­me iš­di­dūs ir vie­ną ki­tą ver­ty­bę su­var­to­si­me. Pa­si­rin­ki­me jau­nų dil­gė­lių vir­šū­nė­lių, nu­plau­ki­me ir už­pil­ki­me ver­dan­čiu van­de­niu. Po ko­kių pen­kių mi­nu­čių van­de­nį nu­pil­ki­me, dil­gė­les su­dė­ki­me į smul­kin­tu­vą ir su­mal­ki­me į ty­rę.

Vi­sų lakš­ti­nių teš­la ruo­šia­ma vie­no­dai. Ant ko­čio­ji­mo len­tos (ar­ba į du­be­nį) su­pil­ki­me kau­bu­rė­lį mil­tų. Vi­du­ry­je pa­da­ry­ki­me duo­bu­tę – „kra­te­rį“. Ats­ki­rai su­pla­ki­me po­rą kiau­ši­nių, dar­žo­vių ty­rę, šaukš­tą alie­jaus, ir su­pil­ki­me mi­ši­nį ant mil­tų. Iš pra­džių mai­šy­ki­me ša­ku­te, vis už­grieb­da­mi mil­tų, o kai teš­la pa­si­da­rys tirš­ta, pra­dė­ki­me min­ky­ti ran­ko­mis. Mil­tų ber­ki­me tiek, kiek „pra­šo“ teš­la – ji tu­ri bū­ti kie­ta ir ne­lip­ti prie ran­kų. Mil­tų su­ge­ria­mas van­dens kie­kis pri­klau­so nuo jų gli­ti­mo, to­dėl re­cep­te neį­ma­no­ma nu­ro­dy­ti tiks­laus mil­tų ir skys­čio san­ty­kio. Ge­rai iš­min­ky­tą teš­lą su­vy­nio­ki­me į mais­ti­nę plė­ve­lę ir pa­dė­ki­me bent pus­va­lan­dį, kad iš­brink­tų.

Pa­dė­ki­me teš­lą ant ko­čio­ji­mo len­tos. Kad ne­pri­lip­tų, pa­ber­ki­me mil­tų. Iš­ko­čio­ki­me plo­ną teš­los lakš­tą – kuo plo­niau, tuo ska­niau. Sup­jaus­ty­ki­me lakš­tą no­ri­mos for­mos ga­ba­liu­kais (pa­vyz­džiui, juos­te­lė­mis, ku­rias bū­tų pa­to­gu ka­bin­ti ant au­sų). Ga­li­ma lakš­ti­nius vir­ti iš kar­to, ga­li­ma leis­ti tru­pu­tį ap­džiū­ti ar­ba ga­li­ma vi­siš­kai iš­džio­vin­ti ir sau­go­ti su­si­dė­jus į po­pie­ri­nį mai­še­lį. Se­niau kai­muo­se mo­te­riš­kės pri­si­ruoš­da­vo na­mi­nių lakš­ti­nių at­sar­gų, kai tu­rė­da­vo at­lie­ka­mų kiau­ši­nių. Be­je, spal­vo­tų lakš­ti­nių ry­šu­liu­kas ga­lė­tų bū­ti mie­la do­va­na ar­ti­mam žmo­gui.

Kuo plo­niau iš­ko­čio­ti, kuo ma­žiau ap­džiu­vę lakš­ti­niai, tuo trum­piau juos rei­kia vir­ti. Pas­te­bė­jau, kad dar­žo­vės sko­nį kei­čia la­bai ne­daug, to­dėl tiks bet ko­kie re­cep­tai ma­ka­ro­nams: ir su įvai­riu pa­da­žu, ir kaip gar­ny­ras prie mė­sos pa­tie­ka­lų, į sriu­bą, sa­lo­tas.

Po tri­jų rū­šių spal­vo­tos teš­los ma­no fan­ta­zi­ja nu­ri­mo, ga­min­ti lakš­ti­nių su ki­to­mis dar­žo­vė­mis ne­be­siė­miau, nors esu ma­čiu­si juo­dų ma­ka­ro­nų, į ku­riuos įmai­šy­ta se­pi­jos (iš kur jos gau­čiau?), ir lakš­ti­nių su bu­ro­kė­liais. Jų spal­va ypač in­ten­sy­vi prieš ver­dant, o at­ro­do taip neįp­ras­tai, kad kai kas juos net va­di­na „psi­cho­de­li­niais“ lakš­ti­niais. Ar bū­tų ska­nu? Ne­ži­nau, ne­ban­džiau. O štai tuos, ku­riuos iš­ban­džiau, nuo­šir­džiai re­ko­men­duo­ju.

Li­ja

 






Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti