Sa­lie­rai tu­ri la­bai ma­žai ka­lo­ri­jų. Jiems su­virš­kin­ti su­de­gi­na­ma dau­giau ka­lo­ri­jų, ne­gu iš jų gau­na­ma, o tai vi­sų, su­si­rū­pi­nu­sių ant­svo­riu, sva­jo­nė. Kuo dau­giau val­gai, tuo plo­nyn! Fil­muo­se sa­lie­ro stie­bus krams­no­ja ne­lai­min­gos die­ti­nin­kės su lie­sė­ji­mo kan­čia vei­duo­se. Taip ir spin­du­liuo­ja iš ek­ra­no ži­nia, kad pa­sau­ly­je ne­ra­si bjau­res­nio sko­nio. Jei ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad sa­lie­rų iki šiol ne­te­ko pa­žin­ti, po to­kių vaiz­dų rei­kės ne­ma­žai drą­sos jiems pa­ra­gau­ti.

Pri­si­pa­žin­siu, aš apie svo­rio me­ti­mą ne­daug iš­ma­nau, kiek jau ant ma­nęs už­krau­ta, tiek ir ne­šio­ju. Pa­si­dai­riu­si į drau­ges pa­ty­liu­kais gal­vo­ju, kad kuo griež­čiau or­ga­niz­mas mušt­ruo­ja­mas ne­val­gy­mais ir die­to­mis, tuo at­kak­liau prie­ši­na­si ir kiek­vie­ną oro gurkš­nį ver­čia tau­kiu­kais bei pa­si­de­da at­sar­gai tam pir­ma­die­niui, nuo ku­rio bus nu­tar­ta ba­dau­ti. Aš ma­nau, kad jei ne­ga­li ap­si­spręs­ti vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą skai­čiuo­ti kiek­vie­ną kąs­ni, nė­ra ko pra­si­dė­ti su trum­pa­lai­kė­mis ak­ci­jo­mis.

Bet da­bar apie sa­lie­rus... Kiek ten tų ka­lo­ri­jų vie­na­me kąs­ne­ly­je, ne­ži­nau, ka­lo­ri­jų skai­tik­lio ant lie­žu­vio ga­lo ne­tu­riu. Už­tat sko­nio re­cep­to­rius tu­riu! Nė­ra ko pa­si­ti­kė­ti rūgš­čiais al­ka­nų fil­mų he­ro­jų vei­dais, im­ki­me ir as­me­niš­kai iš­tir­ki­me sa­lie­ro sko­nį.

Pa­si­ro­do, se­no­vė­je sa­lie­rai bu­vo ver­ti­na­mi kaip de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai, o kai ku­rio­se tau­to­se sim­bo­li­za­vo liū­de­sį ir ge­du­lą. Iš jų la­pų bu­vo pi­na­mi vai­ni­kai, ku­riuos egip­tie­čiai dė­da­vo ant kak­lų mu­mi­joms. Ži­no­ta ir apie gy­do­mą­sias sa­lie­rų sa­vy­bes – jais gy­dy­tos odos ir virš­ki­ni­mo li­gos. Kur kas vė­liau sa­lie­rai pra­dė­ti nau­do­ti mais­tui. Bet jau kai ga­vo žmo­ni­ja sa­lie­ro pa­ra­gau­ti, tai da­bar su­val­go vi­są – nuo vir­šū­nė­lių iki šak­ne­lių! La­pus, lap­ko­čius ir šak­nia­gum­bius. Ža­lius, vir­tus, kep­tus, troš­kin­tus. Vi­sokius!

Pra­dė­ki­me nuo šak­nia­gum­bio

Nu­lup­ki­me. Sup­jaus­ty­ki­me grie­ži­nė­liais, maž­daug 0,5-0,8 cm sto­rio. Vie­ną grie­ži­nė­lį tie­siog da­bar su­kram­ty­ki­me, pa­si­tei­si­nę tuo, kad ska­nu. Ki­tus su­dė­ki­me ant plo­nai alie­ju­mi pa­tep­tos skar­dos, šiek tiek alie­ju­mi pa­tep­ki­me ir pa­čius sa­lie­rus, pa­bars­ty­ki­me drus­ka ir džiu­vė­sė­liais, ta­da  – į karš­tą or­kai­tę de­šim­čiai mi­nu­čių. Ga­li­ma sa­lie­ro grie­ži­nė­lius ap­vir­ti van­de­ny­je, o po to ap­kep­ti, bet or­kai­tė­je pa­pras­čiau. Pas­kui ga­li­me lyg keps­niu­kus api­pil­ti pa­da­žu ir su­val­gy­ti su bul­vių ko­še ar­ba ry­žiais, bet man la­biau­siai pa­tin­ka už­si­dė­ti ant pa­skru­din­to ba­to­no rie­ku­tės. Ir ko aš tiek me­tų krim­tau su­muš­ti­nius su deš­ra, jei su kep­to sa­lie­ro rie­ke ge­ro­kai ska­niau?

Li­ko pu­sė šak­nia­gum­bio?

Vir­ki­me sriu­bą

Sup­jaus­ty­ki­me:

* svo­gū­ną,

* ke­lias skil­te­les čes­na­ko,

* pu­sę sa­lie­ro šak­nia­gum­bio,

* ke­le­tą bul­vių.

Taip pat rei­kės:

* sul­ti­nio,

* ry­žių,

* alie­jaus,

* drus­kos, pi­pi­rų.

Pir­miau­sia svo­gū­ną ap­ke­pin­ki­me aly­vuo­gių alie­ju­je. Kai jis taps skaid­rus ir kve­pian­tis, su­ber­ki­me čes­na­ką bei sa­lie­rus ir ant ne­di­de­lės ug­nies mai­šy­da­mi dar pa­ke­pin­ki­me. Už­pil­ki­me sul­ti­niu. Įmes­ki­me ke­le­tą bul­vių. Ga­li­ma dar sau­je­lę ry­žių, bus tvir­čiau. Už­den­ki­me, te­gul pa­leng­vė­le ver­da. Po maž­daug de­šim­ties mi­nu­čių pa­tik­rin­ki­me. Jei iš­vi­rę, tie­siai į puo­dą įkiš­ki­me apa­ra­tą, ku­ris vis­ką su­ma­la. Kaip jis va­di­na­si? Trin­tu­vas-smul­kin­tu­vas. Vis­ką su­trin­ki­me į ty­rę. Iki no­ri­mo tirš­tu­mo ga­li­ma pra­skies­ti sul­ti­niu ar­ba grie­ti­nė­le. Įber­ki­me drus­kos, pi­pi­rų. Tin­ka įtar­kuo­tas muska­to rie­šu­tas. La­bai kvap­ni ir ska­ni sriu­ba. Į lėkš­tę ga­li­te įber­ti pa­skru­din­tų ba­to­no ku­be­lių.

Pa­si­ga­min­ki­me pa­tie­ka­lą su sa­lie­ro lap­ko­čiu

Jums rei­kės:

* ma­ka­ro­nų,

* sa­lie­ro lap­ko­čio,

* alie­jaus,

* sul­ti­nio,

* pes­to pa­da­žo, drus­kos, pi­pi­rų.

Už­kais­ki­te puo­dą ma­ka­ro­nams vir­ti. Per tą lai­ką sa­lie­rą su­pjaus­ty­ki­te ga­ba­liu­kais ir leng­vai ap­ke­pin­ki­te aly­vuo­gių alie­ju­je – pa­vir­šius šiek tiek tu­ri ap­kep­ti, o vi­du­je tu­ri iš­lik­ti traš­ku. Už­pil­ki­te šiek tiek sul­ti­nio ar­ba grie­ti­nė­lės ir apie de­šimt mi­nu­čių pa­troš­kin­ki­te. Per tą lai­ką da­lis skys­čio iš­ga­ruos, o iš li­ku­sio bus pui­kus pa­da­žas. Ži­no­ma, įber­ki­te drus­kos, pi­pi­rų. Kai iš­virs ma­ka­ro­nai, nu­sun­ki­te ir su­ber­ki­te juos ant sa­lie­rų. Įmai­šy­ki­te pes­to pa­da­žo. Va­sa­rą pa­siau­gi­nus ba­zi­li­kų, šį pa­da­žą ga­li­ma pa­si­ga­min­ti pa­tiems, bet šiaip jo bū­na pirk­ti. Gra­žiai ža­liai at­ro­do, gar­džiai kve­pia ir daug kur tin­ka. Vis­ką tie­siog su­mai­šy­ki­te. Vi­siš­kai pa­pras­ta, bet ne­pras­ta.

Kol kas tik de­ser­to su sa­lie­ru ne­te­ko ra­gau­ti.

Li­ja