Ka­mi­lė VIT­KU­TĖ

Šiuos žo­džius mėg­da­vo kar­to­ti iš Šiau­lių ki­lęs gar­sus ke­liau­to­jas, fo­tog­ra­fas, eko­lo­gas, gam­to­sau­gi­nin­kas Ole­gas Tru­cha­nas. Gy­ven­da­mas to­li­mo­jo­je Aust­ra­li­jos že­my­no Tas­ma­ni­jos sa­lo­je, sa­vo gy­ve­ni­mą jis pa­sky­rė uni­ka­liai gam­tai iš­sau­go­ti ir yra lai­ko­mas vie­nu la­biau­siai šiai sa­lai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Čia jis ir žu­vo – ly­giai prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų, 1972-ųjų sau­sio 6-ąją.

Apie gar­sų­jį mū­sų kraš­tie­tį pa­sa­ko­ja ką tik iš­leis­ta šiau­lie­čio Jo­no Nek­ra­šiaus kny­ga „Ole­gas Tru­cha­nas – Lie­tu­vos ir Aust­ra­li­jos le­gen­da“.

O. Tru­cha­no var­das ta­po sim­bo­liu, ko­vo­jant už žmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­jos iš­sau­go­ji­mą.

Pra­džių pra­džia

1999-ai­siais, lan­kan­tis Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, Jo­nui Nek­ra­šiui į akis kri­to aust­ra­lo Mak­so An­gu­so pa­reng­ta kny­ga „The World of Ole­gas Tru­cha­nas“, iš­leis­ta 1975-ai­siais Tas­ma­ni­jo­je. Pers­kai­tęs ją, šiau­lie­tis ad­vo­ka­tas pa­no­ro dar dau­giau su­ži­no­ti apie sa­vo kraš­tie­čio gy­ve­ni­mą – pa­ra­šė laiš­ką O. Tru­cha­no se­se­riai Ni­nai Kant­vi­lie­nei, gy­ve­nan­čiai to­li­mo­sios Tas­ma­ni­jos sa­los sos­ti­nė­je Ho­bar­te.

Neil­gai tru­kus į Šiau­lius at­ke­lia­vo at­sa­ky­mas su me­džia­ga, ku­rią apie sa­vo bro­lį bu­vo su­kau­pu­si Ole­go Tru­cha­no se­suo. Ta­da J. Nek­ra­šiui ir ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti kny­gą, iš ku­rios Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ga­lė­tų dau­giau su­ži­no­ti apie sa­vo tė­vy­nai­nį, to­li­mo­jo­je Aust­ra­li­jo­je ta­pu­sį le­gen­da. Po in­ten­sy­vių paieš­kų bū­si­mos kny­gos au­to­rių pa­sie­kė di­de­lis pluoš­tas in­for­ma­ci­jos rū­pi­ma te­ma iš O. Tru­cha­no drau­gų, gy­ve­nan­čių JAV, Ka­na­do­je, Aust­ra­li­jo­je ir, ži­no­ma, iš jį pa­ži­no­ju­sių Lie­tu­vos žmo­nių. Įdo­mių ži­nių apie sa­vo vy­rą pa­tei­kė ir Mel­va Tru­cha­nas.

Sau­lės mies­te pra­bė­go jau­nys­tė

O. Tru­cha­no pro­tė­viai į Šiau­lius XIX a. at­vy­ko iš Uk­rai­nos. Ma­ma Tat­ja­na pa­gal tė­vų tau­ty­bę bu­vo uk­rai­nie­tė, tė­vas Eduar­das – ru­sas, ta­čiau iš­pa­ži­nęs ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą. Gi­mė Ole­gas 1923-iai­siais Šiau­lių mies­te, Pa­dir­sių gat­vė­je, ku­ri lei­do­si že­myn link Talk­šos eže­ro. Čia Tru­cha­nų šei­ma gy­ve­no iki 1942 me­tų, kol Šiau­lius oku­pa­vę vo­kie­čiai ne­pa­rei­ka­la­vo, kad šios gat­vės gy­ven­to­jai iš­si­kel­tų ki­tur, nes jos te­ri­to­ri­ja pa­skir­ta žy­dų ge­tui. Tai­gi Ole­go tė­vai per­si­kė­lė iš pra­džių į Že­mai­tės gat­vę, o vė­liau į Mai­ro­nio, iš kur 1944-ai­siais nu­spren­dė pa­si­trauk­ti į Va­ka­rus.

1930 m. Ole­gas pra­dė­jo lan­ky­ti Auš­ros alė­jo­je prie Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos įsteig­tą pa­vyz­di­nę pra­džios mo­kyk­lą. Jis bu­vo smal­sus, at­kak­lus, ryž­tin­gas mo­ki­nys. Kar­tą iš Kau­no at­vy­kęs tre­ne­ris jį iš­mo­kė plauk­ti įvai­riais sti­liais. At­kak­lus vai­ki­nas iš­mo­ko ir bu­riuo­ti. Vė­liau, jau bū­da­mas Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tas, Tru­cha­nas gar­sė­jo kaip vie­nas ge­riau­sių jau­nų­jų bu­riuo­to­jų Lie­tu­vo­je. Gim­na­zi­jo­je Ole­gas itin do­mė­jo­si geog­ra­fi­ja, gam­tos moks­lais, mė­go dai­nuo­ti, ke­liau­ti po Lie­tu­vą. Sep­ty­nias šios mo­kyk­los kla­ses jis bai­gė 1941-ųjų pa­va­sa­rį, prieš pra­si­de­dant ka­rui. Prie Šiau­lių ar­tė­jant fron­tui, Ole­gas kar­tu su drau­gais, įsto­ję į Ple­cha­vi­čiaus sa­vi­sau­gos da­li­nį, dar ban­dė prie­šin­tis so­vie­tų oku­pa­ci­nei ka­riuo­me­nei Se­do­je, bet ne­pa­vy­kus to pa­da­ry­ti emig­ra­vo.

Li­ki­mo blaš­ko­mas po sve­ti­mas že­mes

Į Vo­kie­ti­ją jis at­vy­ko 1944 m. spa­lį kar­tu su be­si­trau­kian­čiais iš Lie­tu­vos pa­bė­gė­liais. Ka­ro pa­bai­gą Tru­cha­nų šei­ma iš­gy­ve­no Ba­va­ri­jo­je, Bam­ber­ge, ku­ris jau bu­vo ame­ri­kie­čių zo­no­je. Prik­lau­sy­da­mas DP – per­kel­tų­jų as­me­nų – sto­vyk­lai, Ole­gas dir­bo čia esan­čia­me me­ta­lo fab­ri­ke dar­bi­nin­ku. Vė­liau Bam­ber­go DP sto­vyk­la bu­vo per­kel­ta į Ba­va­ri­jos Gar­mi­šo Par­ten­kir­che­no mies­tą. Ole­gas troš­ko įgy­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ir spe­cia­ly­bę. Su­ži­no­jęs, kad Vo­kie­ti­jo­je yra įkur­tos Jung­ti­nių Tau­tų ins­ti­tu­ci­jų re­mia­mos aukš­to­sios mo­kyk­los, į ku­rias prii­ma­mi stu­di­juo­ti ir jau­nuo­liai iš oku­puo­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių, pa­tei­kė pra­šy­mą stu­di­juo­ti tei­sę Miun­che­no UNR­RA uni­ver­si­te­te.

Šio­je aukš­to­jo­je jis mo­kė­si dve­jus me­tus, gy­ven­da­mas ame­ri­kie­čių ad­mi­nist­ra­ci­jos skir­tuo­se bu­tuo­se pas vie­ti­nius ba­va­rus ir gau­da­mas ne­mo­ka­mą mais­tą iš ame­ri­kie­čių val­džios. Kop­da­vo į kal­nus, bu­vo Ba­va­ri­jos al­pi­nis­tų są­jun­gos na­rys, ak­ty­viai da­ly­va­vo kal­nų fo­tog­ra­fų drau­gi­jos veik­lo­je, or­ga­ni­zuo­da­vo iš­vy­kas į kal­nų vir­šu­kal­nes ir net pa­bu­vo­jo aukš­čiau­sio­je iš jų – Cugš­pi­cė­je (2962 m.). De­ja, po dve­jų me­tų UNR­RA uni­ver­si­te­tas bu­vo už­da­ry­tas. 1948-ai­siais su­ži­no­jęs, kad at­si­ra­do ga­li­my­bė iš­va­žiuo­ti į ki­tus kraš­tus, kur sti­go dar­bo jė­gos, O. Tru­cha­nas la­bai ap­si­džiau­gė – jį trau­kė ne­ži­no­mi kraš­tai. Pe­rė­jęs kruopš­čią me­di­ci­ni­nę at­ran­ką, pa­si­ra­šė dve­jų me­tų dar­bo su­tar­tį ir iš­vy­ko į Aust­ra­li­ją. Po ku­rio lai­ko į šią ša­lį at­vy­ko ir jo se­suo Ni­na bei tė­vai.

To­li­mo­ji Tas­ma­ni­ja – obuo­lių sa­la

Į ne­pa­žįs­ta­mą že­my­ną Tru­cha­ną kar­tu su ki­tais emig­ran­tais iš­pluk­dė lai­vas „Nea Hel­las“, 1949-ųjų sau­sio 24-ąją pa­ju­dė­jęs iš Nea­po­lio Ita­li­jo­je. Po be­veik mė­ne­sio bū­si­mie­ji emig­ran­tai pa­sie­kė Mel­bur­no uos­tą ir bu­vo nu­kreip­ti į Bo­ne­gi­los sto­vyk­lą. Čia Ole­gui te­ko iš­bū­ti ke­lis mė­ne­sius, kol bu­vo pa­skir­tas dirb­ti Tas­ma­ni­jos cin­ko ka­syk­lo­se. 1951-ai­siais jis įsi­dar­bi­no in­ži­nie­riu­mi hid­roe­lekt­ri­nė­je. Po dve­jų me­tų vie­no ren­gi­nio me­tu su­si­pa­ži­no su 25-erių me­tų vie­ti­ne aust­ra­le Mel­va Stocks, šio mies­to ke­liau­to­jų klu­bo na­re. Jau­nuo­liai su­kū­rė šei­mą ir, sa­los sos­ti­nė­je ga­vę že­mės skly­pą, pra­dė­jo sta­ty­tis na­mą. Net­ru­kus pa­sau­lį iš­vy­do tre­je­tas at­ža­lų – duk­te­rys Ani­ta ir Ri­ma bei sū­nus Ni­ko­las.

Ko­vo­to­jas už sa­los gam­tos iš­sau­go­ji­mą

Nuo pat pir­mų­jų die­nų Tas­ma­ni­jo­je Ole­go dė­me­sį pa­trau­kė lau­ki­niai sa­los piet­va­ka­riai, apy­tik­riai nu­brai­žy­ti že­mė­la­piuo­se, bet neiš­ty­ri­nė­ti. Jis ėmė verž­tis į tas sa­los vie­tas, kur dar ne­bu­vo įžen­gu­si žmo­gaus ko­ja, ir vi­są sa­va­ran­kiš­kų žy­gių me­tu su­rink­tą me­džia­gą ati­duo­da­vo Ho­bar­to ke­lio­nių klu­bui. Ole­gas bu­vo vie­nas pir­mų­jų al­pi­nis­tų, pra­dė­ju­sių kop­ti į aukš­čiau­sius Tas­ma­ni­jos kal­nus. 1952 m. jam pir­mą­syk pa­si­se­kė vie­nam įkop­ti į Fe­de­ra­ci­jos kal­no vir­šū­nę. Be pa­ly­do­vų ir be spe­cia­lios al­pi­nis­tų įran­gos, ap­si­gink­la­vęs tik fo­toa­pa­ra­tu ir su sun­kia kup­ri­ne ant nu­ga­ros, Ole­gas žy­gia­vo net 28 die­nas. Ko­piant jam pa­si­se­kė įam­žin­ti dau­gy­bę pui­kių neiš­tir­to kraš­to vaiz­dų. Vė­liau į šį kal­ną jis įko­pė dar sy­kį po dve­jų me­tų, bet jau su drau­gu.

O. Tru­cha­nas su­si­pa­ži­no su svar­biau­siais sa­los eže­rais ir upė­mis, iš­vaikš­čio­jo jų kran­tus, o plau­kio­da­mas ka­no­ja iš­stu­di­ja­vo vi­sus slenks­čius ir ver­pe­tus, uo­las ir ak­me­nis. Ole­go ke­lio­nė­mis do­mė­jo­si ir jo ty­ri­nė­ji­mų duo­me­ni­mis nau­do­jo­si Tas­ma­ni­jos val­džios at­sto­vai ir įvai­rios įstai­gos. 1956 m. jis pa­si­dirb­di­no spe­cia­lią ka­no­ją, su ku­ria plau­kio­jo po at­šiau­rias upes, be­si­ski­nan­čias ke­lią per sun­kiai įžen­gia­mą Piet­va­ka­rių Tas­ma­ni­ją. Ka­no­ja jis įvei­kė Ser­pen­tai­no, Gor­do­no, Pai­me­no, Huo­no, Frank­li­no, Da­vė­jaus, De­ni­so­no upes. Tru­cha­nas pir­ma­sis iš­ty­rė Gor­do­no upę, 1958-ai­siais nu­plauk­da­mas ją vi­są. Są­ly­gos bu­vo bai­sios: su ne­di­de­liu lai­ve­liu jam te­ko su­ki­nė­tis upės ver­pe­tuo­se, kris­ti nuo slenks­čių ke­lis met­rus že­myn, įveik­ti siau­riau­sius tar­pek­lius. Nie­kas po jo ne­pa­jė­gė to pa­kar­to­ti.

O. Tru­cha­nas gy­ve­no tuo me­tu, kai Piet­va­ka­rių Tas­ma­ni­jo­je bu­vo spar­čiai plė­to­ja­ma kal­nų hid­roe­lekt­ri­nių sta­ty­ba, la­bai ža­lo­jan­ti gam­tą, ku­ri pra­mo­ni­nin­kams nie­ko ne­reiš­kė. Sup­ras­da­mas, kad ši že­mė yra ypa­tin­ga, jis sto­jo į ko­vą už jos gro­žio iš­sau­go­ji­mą. Ypač prie­ši­no­si pla­nams už­tvin­dy­ti uni­ka­lią van­dens gy­vū­ni­ją ir au­ga­li­ją bei nuo­sta­bų pa­plū­di­mį tu­rin­tį Pe­de­rio eže­rą. De­ja, nors ir bu­vo su­lauk­ta dau­gy­bės Ole­gą pa­lai­kan­čių pro­tes­tuo­to­jų bal­sų, iš­sau­go­ti vie­no gra­žiau­sių sa­los eže­rų ne­pa­vy­ko.

Lai­mė, 1968-ai­siais Ole­go ini­cia­ty­va nuo iš­kir­ti­mo pa­vy­ko iš­gel­bė­ti pa­sku­ti­nį tūks­tant­me­čių pu­šų – drieks­mių – miš­ką prie De­ni­so­no upės. Šios uni­ka­lios pu­šys, kol su­bręs­ta, au­ga nuo 500 iki 1000 me­tų, jų me­die­na be­veik ne­pū­va. Kol

Unikali Aust­ra­li­jos že­my­no Tas­ma­ni­jos sa­la žavi ne vieną keliautoją.		Lygiai prieš 40 metų O. Truchaną pražudė upė, ku­rią jis taip troš­ko iš­sau­go­ti.

O. Tru­cha­nas ne­su­si­rū­pi­no, šios pu­šys bu­vo ker­ta­mos ko­mer­ci­niais tiks­lais. Jis ati­da­vė daug jė­gų, įti­ki­nė­da­mas Tas­ma­ni­jos vy­riau­sy­bę, kad bent vie­nas suau­gęs drieks­mių miš­kas iš­lik­tų atei­ties kar­toms. Pa­ga­liau jo pa­stan­gų dė­ka maž­daug 1000 ak­rų vals­ty­bi­nės že­mės ta­po De­ni­so­no upės re­zer­va­tu.

Ole­gas skai­tė daug pa­skai­tų, ku­rias iliust­ruo­da­vo skaid­rė­mis iš sa­vo ke­lio­nių po Tas­ma­ni­ją. Jis bu­vo iš­rink­tas Tas­ma­ni­jos gam­tos re­zer­va­tų ap­sau­gos ta­ry­bos pa­ta­rė­ju ir Aust­ra­li­jos gam­tos ap­sau­gos fon­do na­riu. 1971-ųjų gruo­dį bu­vo pa­skir­tas dirb­ti dės­ty­to­ju vie­na­me iš Ho­bar­to ko­le­džų ir ne­kant­riai lau­kė die­nos, ka­da ga­lės per­teik­ti sa­vo pa­tir­tį ir ži­nias. De­ja, pra­dė­ti dirb­ti šį nau­ją dar­bą jam su­truk­dė mir­tis.

Gy­vy­bę paau­ko­jo upei

Skaid­res, ku­rio­se Tru­cha­nas 1958 m. už­fik­sa­vo iki tol ne­ži­no­mus Gor­do­no upės kran­tus, bu­vo su­nai­kin­tos per gais­rą, apė­mu­sį Ho­bar­tą 1967-ai­siais. Jis jau bu­vo su­kau­pęs per 30 tūkst. nuo­trau­kų ir skaid­rių ar­chy­vą, de­ja, jis su­de­gė.

Ty­ri­nė­to­jas nu­ta­rė ko­lek­ci­ją at­kur­ti, tai­gi 1972 m. sau­sio mė­ne­sį nu­spren­dė pa­kar­to­ti sa­vo įžy­mų­jį 1958-ųjų me­tų žy­gį ka­no­ja Gor­do­no upe. Nusp­ren­dus už­tvin­dy­ti Pe­de­rio eže­rą, šiai upei taip pat bu­vo iš­ki­lęs pa­vo­jus.

Sau­sio 6-ąją kar­tu su de­vy­nio­lik­me­čiu spe­leo­lo­gu Ke­vi­nu Kier­na­nu jis ėmė ruoš­tis ke­lio­nėn. Be­leis­da­mas lai­ve­lį že­myn į Gor­do­no upės van­de­nį, Ole­gas pa­sly­do ir įkri­to į van­de­nį prieš pat kriok­lio iš­ta­kas... Jį pa­ga­vo ir par­bloš­kė stip­ri van­dens sro­vė. Jos pri­spaus­tas prie pa­sken­du­sio me­džio ša­kų, O. Tru­cha­nas ne­be­ga­lė­jo iš­kil­ti. Upė, ku­rią jis taip troš­ko iš­sau­go­ti, jį pra­žu­dė.

Le­gen­di­nis mū­sų kraš­tie­tis ne­blės­tan­čiais dar­bais pa­si­sta­tė pa­mink­lą. Jo dė­ka aust­ra­lai iš pa­grin­dų pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rį į gam­tą. O. Tru­cha­no var­das ta­po sim­bo­liu, ko­vo­jant už žmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­jos iš­sau­go­ji­mą.

Ar daug ži­no­me apie šį žmo­gų?

Dau­giau ra­šy­ti apie O. Tru­cha­ną im­ta at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę. 1993 m. bir­že­lio mė­ne­sį Lie­tu­vo­je lan­kė­si Ole­go se­suo Ni­na Kant­vi­lie­nė su sa­vo vy­ru. Jie pa­bu­vo­jo Šiau­liuo­se, ap­si­lan­kė P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. 2000 m. į Šiau­lius bu­vo at­vy­ku­si Ole­go naš­lė Mel­va su duk­ra Ani­ta. Bu­vo ati­da­ry­ta spau­di­nių ir fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da iš šio gar­sio­jo žmo­gaus gy­ve­ni­mo ir pa­ro­dy­tas Aust­ra­li­jo­je su­kur­tas fil­mas „Ole­go dva­sia“ bei jo su­kur­tos skaid­rės su Tas­ma­ni­jos vaiz­dais.

Fo­tog­ra­fi­jų ir rep­ro­duk­ci­jų pa­ro­da apie O. Tru­cha­ną 2000-ai­siais eks­po­nuo­ta ir Šiau­lių Ch. Fren­ke­lio rū­muo­se, tais pa­čiais me­tais pir­mą­syk bu­vo su­reng­ta bu­ria­vi­mo re­ga­ta Ole­go Tru­cha­no tau­rei lai­mė­ti Rė­ky­vos eže­re. Nuo to lai­ko ji ta­po tra­di­ci­ne. Ole­go Tru­cha­no 80-ies me­tų gi­mi­mo su­kak­čiai pa­mi­nė­ti sa­vo žy­gį į Piet­va­ka­rių Pa­my­re esan­čią Šiau­lių vir­šu­kal­nę pa­sky­rė al­pi­nis­tas Sau­lius Vi­lius. Šis ju­bi­lie­jus bu­vo pa­mi­nė­tas ir Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je su­reng­ta fo­tog­ra­fi­jų ir rep­ro­duk­ci­jų pa­ro­da bei apie Ole­go veik­lą pa­sa­ko­jan­čiu do­ku­men­ti­niu fil­mu „Wild­ness“ („Neiš­tir­tas kraš­tas“).

Šiau­lių uni­ver­si­te­to lek­to­riaus J. Nek­ra­šiaus ini­cia­ty­va Šiau­lių ke­liau­to­jų klu­bo na­riai kar­tu su žy­gei­viais iš ki­tų Lie­tu­vos mies­tų 2005 m. va­sa­rą or­ga­ni­za­vo žy­gį po Ba­va­ri­ją, skir­tą Ole­gui Tru­cha­nui at­min­ti. 2008-ai­siais bu­vo or­ga­ni­zuo­ta ir gam­to­sau­gi­nė moks­li­nė eks­pe­di­ci­ja į Aust­ra­li­ją, Tas­ma­ni­ją ir Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją.