Ri­èar­das JA­KU­TIS

Šias nuo­trau­kas drà­siai ga­li­ma pa­va­din­ti fo­to­me­ni­nin­ko Al­vy­do Šal­kaus­ko þai­di­mais. Tie þai­di­mai – tik­rai ne­ pik­ti, bet mie­li ir links­mi.

Al­vy­das pri­si­me­na, kad vis­kas pra­si­dë­jo nuo idë­jos do­va­no­ti drau­gams po­rtre­tà, ku­ri ki­lo dar mo­kyk­lo­je. Vë­liau jis taip svei­ki­no ko­le­gas – Šiau­liø vai­kø dai­lës mo­kyk­los mo­ky­to­jus. Bu­vo su­kur­tas „Gim­ta­die­niø cik­las“. Fo­to­me­ni­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad ne­bu­vo vis­kas taip pa­pras­ta ir grei­ta – jis kruopš­èiai ieš­ko­jo vi­di­niø pa­na­šu­mø tarp ko­le­gø ir þi­no­mø dai­li­nin­kø kla­si­kø me­no kû­ri­niø. Pas­vei­ki­nus vi­sus ko­le­gas, cik­las tar­si bu­vo baig­tas, ta­èiau Al­vy­das ret­kar­èiais prie šio þai­di­mo su­gráþ­ta.

Fo­to­me­ni­nin­kas konst­ruo­ja, ban­do áspë­ti, kaip jo he­ro­jus pa­si­jus bû­da­mas kuo nors ki­tu. Já do­mi­na pa­ra­dok­sa­lio­ji þmo­gaus ir nau­jø­jø jo dra­bu­þiø san­ty­kio pu­së. Þi­no­mo þmo­gaus vei­das tam­pa ki­toks – gy­vas, iš­si­va­da­væs iš sà­stin­gio, dings­ta pa­sy­vu­mas, iš­ryš­kë­ja iki šiol ne­re­gë­ti vei­do bruo­þai. A. Šal­kaus­kas at­ran­da sà­ly­èio taš­kø tarp þmo­gaus vei­do ir pa­veiks­lo, á ku­rá jis pa­tal­pin­tas. Nau­jo­je ap­lin­ko­je nau­jais dra­bu­þiais ap­reng­tas þmo­gus at­gy­ja. Net ne­gal­vo­jai, kad þmo­niø vei­dai tiek daug ga­li pa­sa­ky­ti. Ne­sa­ky­si, kad tai, kà da­ro A. Šal­kaus­kas, yra vi­siš­kai nau­ja, ta­èiau nuo­trau­ko­se ga­li áþvelg­ti fo­to­me­ni­nin­ko sa­vi­tu­mà.

Kai ku­riuos kad­rus ga­li­ma va­din­ti me­lan­cho­liš­kais, nos­tal­giš­kais, ta­èiau ne­pa­neig­si, kad juo­se në­ra gy­vy­bës. Fo­to­me­ni­nin­kas at­si­sklei­dþia kaip kû­rë­jas-pa­sa­ko­to­jas, vi­zio­nie­rius, þmo­gaus ir ap­lin­kos san­ty­kio ty­ri­në­to­jas. To­kiu tap­da­mas jis re­gi vi­zi­jas, to­dël kiek­vie­na jo nuo­trau­ka yra tar­si teks­tas – ne þo­di­nis, o vi­zua­lus: jo he­ro­jai pa­sa­ko­ja, šnabþ­da, ste­bi­si, kal­ba­si tar­pu­sa­vy ir su þiû­ro­vu.

Au­to­rius sa­vo he­ro­jus pa­tei­kia taip, kad þiû­ro­vui bû­tø ádo­mu ir ne­ti­kë­ta, tie­sa, sa­vo kû­ry­bos at­skai­tos taš­kø jis neatsk­lei­dþia. Veiks­mas vyks­ta šiek tiek siur­rea­lis­ti­në­je at­mos­fe­ro­je, kar­tais, þvelg­da­mas á su­stin­gu­sá mis­te­ri­jos frag­men­tà, pa­gal­vo­ji, kad daug kas iš­plau­kia iš sap­nø. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad he­ro­jai pra­ran­da so­cia­li­ná ry­šá, nes at­si­ran­da mie­la poe­ti­nës me­ta­fo­ros for­ma. Ki­ta ver­tus, pa­ste­bi ir kit­ka – fo­to­me­ni­nin­kas daþ­niau­siai at­si­ri­bo­ja nuo mi­ti­nio am­þi­no­jo lai­ko ir pri­si­lie­èia prie šios die­nos. No­ri­si pa­lin­kë­ti, kad šiuos sa­vo þai­di­mus Al­vy­das tæs­tø.