(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Tema
Ma­lo­nė žu­di­kui – lyg drus­ka ne­gy­jan­čiai žaiz­dai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės spren­di­mas – ma­lo­nės su­tei­ki­mas Jus­ti­nui Bu­tai už 1995-ųjų ru­de­nį Šiau­liuo­se įvyk­dy­tą ban­ko „Her­mis“ ap­sau­gos dar­buo­to­jo Li­no Žu­ko nu­žu­dy­mą ir plė­ši­mą – įkai­ti­no vi­suo­me­nę. Nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mie­ji, by­lą ty­rę pa­rei­gū­nai ir pa­pras­ti pi­lie­čiai sua­be­jo­jo pre­zi­den­tės svei­ka nuo­vo­ka ir ap­skri­tai tei­sin­gu­mu ša­ly­je. „Tai spjū­vis mums į vei­dą. Da­bar at­ro­do, kad žmo­gus ga­li žu­dy­ti, nes pre­zi­den­tė vis tiek su­teiks ma­lo­nę. Žu­di­kas ne­mo­ka­mai įgi­jo iš­si­la­vi­ni­mą, o Li­no naš­lė iš­lai­ko ir au­gi­na duk­ras, ku­rias sa­vo lė­šo­mis leis į moks­lus“, – skaus­mą lie­ja nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mie­ji. Praė­jo še­šio­li­ka me­tų, žu­di­kas su­lau­kė ma­lo­nės, o ar­ti­mie­ji iki šiol ne­ran­da ra­my­bės. Kas su­teiks ma­lo­nę jų šir­dims?

 

Ma­lo­nės ko­mi­si­jos po­sė­dy­je, ku­riam va­do­va­vo pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, bu­vo svars­ty­ti 78 nu­teis­tų as­me­nų pra­šy­mai.

ELTOS nuotr.

Ka­lės dar de­vy­ne­rius me­tus

Bend­ra­dar­bį nu­žu­dęs ir su bend­rais be­veik mi­li­jo­ną li­tų iš ban­ko pa­gro­bęs Jus­ti­nas Bu­ta kal­tu bu­vo pri­pa­žin­tas 1996 me­tais. Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas jam sky­rė griež­čiau­sią baus­mę – mir­ties nuo­spren­dį su­šau­dant. Lie­tu­vo­je kaip tik tuo me­tu mir­ties baus­mė bu­vo pa­nai­kin­ta, tad su­šau­dy­mas pa­keis­tas į lais­vės atė­mi­mą iki gy­vos gal­vos.

Po dau­giau nei 16-os ka­lė­ji­me pra­leis­tų me­tų J. Bu­ta krei­pė­si ma­lo­nės į ša­lies pre­zi­den­tę. D. Gry­baus­kai­tė sa­vo dek­re­tu jam ka­lė­ji­mą iki gy­vos gal­vos pa­kei­tė į lais­vės atė­mi­mą 25-erius me­tus.

Še­šio­li­ka me­tų nu­teis­ta­sis jau at­sė­dė­jo. Tai reš­kia, kad į lais­vę jis išeis po de­vy­ne­rių me­tų. J. Bu­tos bend­ri­nin­kai bu­vo nu­teis­ti švel­nes­nė­mis baus­mė­mis ir jau mė­gau­ja­si lais­ve.

J. Bu­tos ir jo bend­ri­nin­kų įvyk­dy­tas nu­si­kal­ti­mas bu­vo pir­mas ban­ko sau­gyk­los api­plė­ši­mas at­kū­rus ša­lies ne­prik­lau­so­my­bę. Nu­si­kal­ti­mo me­tu bu­vo pa­grob­ta be­veik 1 mln. li­tų, o ap­sau­gi­nin­kas L. Žu­kas bu­vo pa­smaug­tas mie­gan­tis, prieš tai jį ap­svai­gi­nus. Nu­žu­dy­to­jo kū­nas bu­vo iš­vež­tas ir už­kas­tas.

1995-ai­siais tuo­me­čio „Her­mio“ ban­ko Šiau­lių fi­lia­lo ap­sau­gos sky­riaus vir­ši­nin­kas Ro­ma­nas Osi­po­vas kar­tu su to pa­ties ban­ko vai­ruo­to­ju-in­ka­sa­to­riu­mi Jo­nu Bu­ta su­si­mo­kė api­plėš­ti dar­bo­vie­tę. Vy­rai į pa­gal­bą pa­si­kvie­tė Jo­no bro­lį Jus­ti­ną Bu­tą ir vil­nie­tį Fer­di­nan­dą Zag­rec­ką.

Ket­ver­tas ne­le­ga­liai įsi­gi­jo pis­to­le­tą ir il­gai ren­gė pla­ną. 1995 m. rug­sė­jo 19-ąją su­te­mus R. Osi­po­vas su Jo­nu Bu­ta užė­jo į ban­ką ir klas­tos neį­ta­rian­tį Li­ną pa­vai­ši­no alu­mi, į ku­rį bu­vo pri­py­lę klo­fe­li­no. Kai sar­gy­bi­nis pra­ra­do są­mo­nę, nu­si­kal­tė­liai įlei­do už kam­po lū­ku­ria­vu­sius Jus­ti­ną Bu­tą ir F. Zag­rec­ką.

Pas­mau­gęs mie­gan­tį L. Žu­ką, ban­di­tų ket­ver­tas at­si­ra­ki­no ban­ko sau­gyk­lą ir iš jos pa­gro­bė ko­ne mi­li­jo­ną li­tų. Pa­bėg­da­mi ban­ko au­to­mo­bi­liu nu­si­kal­tė­liai iš­ve­žė L. Žu­ko kū­ną ir gink­lus.

Kri­mi­na­lis­tai ban­ko sau­gyk­los api­plė­ši­mą at­sklei­dė per 13 die­nų. Už L. Žu­ko nu­žu­dy­mą Jus­ti­nas Bu­ta bu­vo nu­teis­tas ka­lė­ti iki mir­ties. Li­ku­siems jo bend­ri­nin­kams pa­si­se­kė – jie ga­vo po 15 me­tų. Jo­nas Bu­ta su R. Osi­po­vu, at­li­kę pu­sę baus­mės, bu­vo iš­lei­sit į lais­vę.

Ka­lė­da­mas ta­po so­cia­li­niu pe­da­go­gu

Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ma­lo­nę J. Bu­tai su­tei­kė at­si­žvel­gu­si į Ma­lo­nės ko­mi­si­jos siū­ly­mus. „Ma­lo­nė nu­teis­ta­jam iki gy­vos gal­vos su­teik­ta at­si­žvel­giant į pa­da­ry­tą pa­žan­gą ir į Eu­ro­pos ša­lių pra­kti­ką, kur baus­mių per­žiū­rė­ji­mas yra hu­ma­niš­kes­nis“, – pa­žy­mi­ma Pre­zi­den­tės spau­dos tar­ny­bos pra­ne­ši­me.

Nu­teis­ta­sis ne­lais­vė­je jau yra pra­lei­dęs dau­giau nei 16 me­tų. Tei­gia­ma, kad sė­dė­da­mas be­lan­gė­je jis įgi­jo iš­si­la­vi­ni­mą, dir­ba ir sa­vo el­ge­siu ro­do no­rą pa­si­tai­sy­ti.

In­ži­nie­riaus me­cha­ni­ko dip­lo­mą tu­rin­tis J. Bu­ta Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me įgi­jo tuo­me­čio Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to So­cia­li­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ins­ti­tu­to So­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos ka­ted­ros nea­ki­vaiz­di­nių stu­di­jų so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos spe­cia­ly­bę. 2011 m. ge­gu­žę J. Bu­ta skai­tė pra­ne­ši­mą apie nu­teis­tų­jų iki gy­vos gal­vos lyg­ti­nio pa­lei­di­mo ir jų in­teg­ra­ci­jos vi­suo­me­nė­je ga­li­my­bes.

„Eu­ro­pos ša­ly­se nu­teis­tie­siems iki gy­vos gal­vos yra su­tei­kia­mos di­des­nės ga­li­my­bės kreip­tis į teis­mą ir siek­ti švel­nes­nės baus­mės, jei jie da­ro pa­žan­gą. Lie­tu­vos įsta­ty­mai, iš es­mės ne­nu­ma­tan­tys teis­mi­nės ga­li­my­bės su­švel­nin­ti baus­mę nu­teis­tie­siems iki gy­vos gal­vos, iš­ski­ria Lie­tu­vą iš ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių“, – tei­gia Pre­zi­den­tės spau­dos tar­ny­ba.

Ma­lo­nės ko­mi­si­jos po­sė­dy­je, ku­riam va­do­va­vo pre­zi­den­tė, iš vi­so bu­vo svars­ty­ti 78 nu­teis­tų as­me­nų pra­šy­mai su­teik­ti ma­lo­nę. Ma­lo­nė su­teik­ta tik trims.

Ma­lo­nės ko­mi­si­ją su­da­ro Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo ir Ape­lia­ci­nio teis­mų pir­mi­nin­kai, tei­sin­gu­mo mi­nist­ras, ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras, pre­zi­den­tės pa­ta­rė­jai tei­sės klau­si­mais, Lie­tu­vos tei­si­nin­kų drau­gi­jos, Ka­li­nių glo­bos drau­gi­jos ir Lie­tu­vos nu­si­kal­ti­mų au­kų rė­mi­mo aso­cia­ci­jos at­sto­vai.

„Li­nas la­bai skam­biai juok­da­vo­si“

Ži­nia, kad J. Bu­ta išeis į lais­vę, šo­ki­ra­vo nu­žu­dy­tojo ar­ti­muo­sius. „Jau bu­vo­me pra­dė­ję vis­ką pa­mirš­ti, o da­bar vėl vis­kas iš nau­jo. Ma­mai la­bai sun­ku. Jau ir šven­tes bu­vo­me pra­dė­ję links­mai švęs­ti, gy­ven­ti bu­vo­me pra­dė­ję, bet da­bar svy­ra ran­kos. Lie­tu­vo­je nė­ra tei­sin­gu­mo“, – su­si­jau­di­nu­si ir su­si­grau­di­nu­si sa­ko nu­žu­dy­to­jo Li­no se­suo Ne­rin­ga.

Pask­li­dus ži­niai apie pre­zi­den­tės ma­lo­nę, žur­na­lis­tai vėl ap­lan­kė sū­naus ne­te­ku­sią ser­gan­čią mo­ti­ną. Prieš še­šio­li­ka me­tų pa­tir­tas skaus­mas su­grį­žo. Nie­kur jis ne­din­go, šei­my­ną iki šiol kan­ki­na skau­dūs pri­si­mi­ni­mai.

Prieš ge­rą de­šimt­me­tį

J. Bu­ta ban­dė su­si­siek­ti su nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mai­siais. Vie­na te­le­vi­zi­jos lai­da su­tei­kė ga­li­my­bę iki mir­ties nu­teis­tam vy­rui įteik­ti gė­lių puokš­tę ir at­si­pra­šy­ti už nu­si­kal­ti­mą. Ar­ti­mie­ji at­si­sa­kė gė­les paim­ti.

Ne­rin­ga sa­ko, kad pre­zi­den­tės su­teik­ta ma­lo­nė – tar­si spjū­vis ar­ti­mie­siems į vei­dą. Da­bar nu­si­kal­tė­liai ga­li ra­miai da­ry­ti nu­si­kal­ti­mus, nes ži­nia pra­neš­ta – pre­zi­den­tė ga­li su­teik­ti ma­lo­nę. Kam rei­ka­lin­gi teis­mai, kam rei­ka­lin­ga po­li­ci­ja, jei vis tiek pre­zi­den­tė ta­ria pa­sku­ti­nį žo­dį? Nu­si­kal­tė­liai da­bar kaip Brei­vi­kas ga­li šai­py­tis au­kų ar­ti­mie­siems į vei­dą – mir­ties baus­mės jie ne­su­lauks.

Ki­ta ver­tus, J. Bu­ta, sė­dė­da­mas be­lan­gė­je, ne­mo­ka­mai įgi­jo aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, jį lan­kė dės­ty­to­jai. Nu­žu­dy­to­jo Li­no naš­lė sa­vo lė­šo­mis į moks­lus lei­džia duk­ras.

Kai tė­tis bu­vo nu­žu­dy­tas, vie­nai duk­rai bu­vo dve­ji, ki­tai – tre­ji me­tai. Mer­gai­tės jau pil­na­me­tės, vy­res­nė­lė ke­ti­na stu­di­juo­ti aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je ir lė­šų jos stu­di­joms tu­rės ras­ti jos ma­ma. Ne pre­zi­den­tė.

„Li­nas la­bai skam­biai juok­da­vo­si. Iš­gir­du­si pa­na­šų juo­ką, mū­sų ma­ma iki šiol krūp­te­li. Ji sa­ko, jog kar­tais jai at­ro­do, kad Li­nas iki šiol yra su mu­mis. O mes iki šiol ne­ga­li­me ra­miai pa­pa­sa­ko­ti mer­gai­tėms, koks ge­ras ir links­mas žmo­gus bu­vo jų tė­tis“, – sa­ko Ne­rin­ga.

Kas su­tei­kia ma­lo­nę šir­džiai?

Lie­tu­vos Jė­zaus Drau­gi­jos pro­vin­ci­jo­las, Kau­no Jė­zui­tų gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­do­nas Gu­dai­tis kal­ba, jog krikš­čio­niš­kas mo­ky­mas sa­ko, kad blo­gis nė­ra pa­tei­si­na­mas, bet žmo­gus yra my­li­mas.

„Kaip šio­je si­tua­ci­jo­je pa­sielg­tų Jė­zus? Pri­kal­tas prie kry­žiaus jis mirš­ta kar­tu su dar dviem vy­rais, ku­rių vie­nas yra žmog­žu­dys. Žmog­žu­dys Jė­zui pa­sa­ko, kad pa­sta­ra­sis ken­čia ne­tei­sin­gai, o jie – tei­sin­gai, ir pa­pra­šo pri­si­min­ti jį, kai Jė­zus bus ro­ju­je. „Tu šią­nakt bū­si ro­ju­je“, – at­sa­ko žmog­žu­džiui Jė­zus. Jė­zui kiek­vie­nas žmo­gus yra ge­ras. Mei­lės pra­sme, jei žmo­gus gai­li­si, jis pa­ti­ria at­lei­di­mą iš Die­vo. Tei­sin­gu­mo pra­sme baus­mė jam lie­ka“, – sa­ko A. Gu­dai­tis.

Ku­ni­gas pri­me­na ir ki­tą pa­vyz­dį – Jo­nas Pau­lius II ap­lan­kė ka­lė­ji­mo ka­me­ro­je sė­din­tį Meh­me­tą Ali Ag­cą, ku­ris Va­ti­ka­ne, Šv. Pet­ro aikš­tė­je, šo­vė į jį, ban­dy­da­mas nu­žu­dy­ti, ir jam at­lei­do. „Mei­lė at­lei­džia, o tei­sin­gu­mą vyk­do vals­ty­bė“, – kal­ba pa­šne­ko­vas.

A. Gu­dai­tis sa­ko su­pran­tan­tis tė­vo, bro­lio, vai­ko ne­te­ku­sių žmo­nių skaus­mą. Kas su­teik­tų ma­lo­nę jų šir­džiai? „Krikš­čio­ny­bė sa­ko, kad nu­si­kal­ti­mą pa­da­ręs as­muo pa­ts yra nuo­dė­mės su­žeis­tas. Rei­kia gal­vo­ti, kaip jam pa­dė­ti su­vok­ti kal­tę. Nu­si­kal­tė­liui la­biau rei­kia pa­gal­bos, nes jis yra su­žeis­tas. Jis Die­vo yra ne­pa­tei­si­na­mas, bet Die­vo my­li­mas“, – aiš­ki­na ku­ni­gas.

Ar­ti­mie­ji ga­li sa­ky­ti, kad kaip jie ga­li at­leis­ti, nes jie la­biau ken­čia nei žu­di­kas. „Jė­zus sa­ky­tų, my­lėk sa­vo prie­šą. Poel­gis ne­pa­tei­si­na­mas, bet žmo­gus tu­ri bū­ti my­li­mas. Baž­ny­čia yra prieš mir­ties baus­mę“, – ko­men­tuo­ja jis.

Jei žmo­gus pa­ts ne­su­ge­ba at­leis­ti, ku­ni­gas jam pa­tar­tų pra­šy­ti Die­vo pa­gal­bos. Jei žmo­gus ne­ti­kin­tis – ieš­ko­ti pa­gal­bos pas psi­cho­lo­gus. „Jei žmo­gui taip skau­da, kad jis nie­kaip ne­ga­li pra­šy­ti Die­vo at­leis­ti, rei­kia nuo­lan­ku­mo. Rei­kia pra­šy­ti Die­vo pa­dė­ti jam. Neat­lei­di­mas pa­čiam žmo­gui ke­lia kan­čią, kan­ki­na žmo­gų, to­liau kan­čią pa­lai­ko ir ku­ria blo­gį pa­sau­ly­je. Mi­ru­sio žmo­gaus ne­pri­kel­si, bet sau pa­dė­ti ga­li­ma“, – sa­ko jis.

Vi­suo­me­nė įpy­ku­si, rei­ka­lau­ja kerš­to, va­do­vau­ja­si prin­ci­pu – akis už akį, dan­tis už dan­tį. „Pa­les­ti­nie­čiai ir žy­dai lai­ko­si šio prin­ci­po ir iki šiol ka­riau­ja. Lai­kan­tis šio prin­ci­po, ka­ras nie­ka­da ne­si­bai­gia. Leng­viau­sia ki­tus kal­ti­nant spręs­ti sa­vo pro­ble­mą, ta­čiau rei­kia su­vok­ti, kad kerš­tas nie­ko ne­pa­keis. Die­vas žmo­gui su­tei­kia ga­li­my­bę pa­si­keis­ti. Kai iš­gir­dau is­to­ri­ją, kad Al­ma Jo­nai­tie­nė nu­žu­dė sa­vo vai­kus, kaip žmo­gus su­rea­ga­vau – pa­si­pik­ti­nau. Bet kai su­ži­no­jau, kaip ji au­go, iš­gir­dau jos praei­ties is­to­ri­ją, su­pra­tau, kad jos smerk­ti ne­ga­liu“, – sa­ko jis.

Pa­sak ku­ni­go, kiek­vie­nas šven­ta­sis tu­ri praei­tį ir kiek­vie­nas nu­si­dė­jė­lis tu­ri atei­tį. „Jė­zus ne­ker­ši­jo ir tuo pa­kei­tė pa­sau­lį. Mei­lė yra dau­giau nei įsta­ty­mas“, – sa­ko ku­ni­gas.

Šiuo me­tu Lu­kiš­kių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je-ka­lė­ji­me yra ka­li­na­mi 89 as­me­nys, nu­teis­ti iki gy­vos gal­vos. Pra­vie­niš­kių pa­tai­sos na­muo­se-at­vi­ro­jo­je ko­lo­ni­jo­je tokių – 21. Per pa­sta­ruo­sius me­tus ša­lies pre­zi­den­tė šį ant­ra­die­nį pir­mą kar­tą su­tei­kė ma­lo­nę nu­teis­ta­jam iki gy­vos gal­vos. Nuo 2000 me­tų iki da­bar Lu­kiš­kių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je-ka­lė­ji­me mi­rė 5 as­me­nys, nu­teis­ti iki gy­vos gal­vos.






Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti